– Ša, nustokit purkštauti ir stumdytis. Visos sulauksite savo eilės! – garsiai pasakau, kad neliktų neišgirdusių.
Kad reiktų balsu drausminti įsismarkavusias žemuoges, dar nėra buvę. Šiandien šukuosenų darymo diena. Nuo ryto darbuojuosi nauju sekatoriumi, karpau senus susivėlusius jų plaukus, papurenu naujai augančią žalumą. Neskaičiavau, kiek čia jų laukia procedūros, ne tiek jau ir mažai – trylikos metrų lysvėj išsirikiavusios, bet vos tik žengiu žingsnį atgal ar į šoną, kokį varputį norėdama išrauti iš tarpulysvio, tuoj viena per kitą lenda, kad tik ją pirmą apkirpčiau. Nemandagios, pasišiaušėlės, kažkokios piktos, gal sausra jas taip išerzino, nenumanau. Pasigirsta nepasitenkinimas, kodėl aš ne jas pirmąsias šiemet gražinau, kodėl ir vėl tas braškes anoje lysvėje. Jose buvo tokios nurudusios baisuoklės, kad labai knietėjo man jas greičiau padailinti. Argi supaisysi, moteriškas pavydas, ne kitaip. Retkarčiais atsitiesiu, nugarą ištempiu, kojas, rankas pamankštinu, nes taip atsitūpus darbuotis po žiemos tinginio dar nepratus.
Nieko tokio, pora dienų treniruočių, ir suksiuosi kaip vijurkas. Štai, pasibaigs šiandieninis žemuogių šukavimas, imsiuosi gėlyno darbų – ką iškasti, ką pasodinti, patręšti, o dar išravėti, žemę papurenti, ir būtinai palaistyti. Tie sinoptikų pažadai, kaip bernelio mergužėlei – žodis šen, žodis ten, purpt ir nėra – nei žodžio, nei lietaus lašo. Sausas pavasaris, ką besakyti. O daryti nėra ką, tik kantriai laukti.
Žingsniuoju link šiltnamio – jau laikas duris atverti, saulė įšildė orą pakankamai, jau tuoj 11 valanda. Išpikiuoti pomidorų daigai jau kaip kokie medžiai – gerokai paūgėję, burblena po agrodanga, kad vėlinuosi juos pravėdinti. Teks laistyti, kad lapelius ištiestų ir saulėtą dieną atlaikytų. Kitoj pusėj šiltnamio susiglaudusios brugmansijos – mano šiųmetinės naujokės – sugalvojo sukrauti žiedus, ant palangės nebetilpo, tad perkrausčiau jas čia su visu kraičiu, persodinau į didesnius vazonus, o nuo saulės dieną ir vėsos naktį saugau papildomai pridengusi, ir dangos nenuimu, kad lapeliai nenudegtų. Gaila, žinoma, grožis žiedų pasakiškas, norėtųsi žiūrėt ir žiūrėt, bet tokios karalienės ankstyvo žiūrėjimo nelabai mėgsta, tad saugau, vis laistau ir dangstau. Kai rudenį pamerkiau į vandenį krūvą storų šakų, neturėjau nuovokos, kad iš jų toks grožis tikrai išaugs. O štai ėmė ir subujojo, matyt, mano gėrėjimasis jomis veikia kaip trąša – brugmansišką sielą maitina, o kūną augina.
Et, jau Jurginės, jau besibaigia balandis. Prietarų pasiklausius, taip nė vieno jurgino ir neįkišau šiandien į žemę. Ne, išties, juokauju. Tiesiog nespėjau. Už šiltnamio, kur takelis pas vištas vingiuoja ir vyksta nenutrūkstamas šviežių žalumynų tiekimas mūsų papurusioms dedeklėms iš mano rankų – ten suvešėjo dideli kupstai dilgėlių. Kol jos jaunos ir vešlios, karpau į dubenį, ir vis patiekalų prigalvoju – vakar dilgėlių sriuba, šiandien dilgėlių makaronai. Spalva tokia lietuviškai žalia, kad vien pažiūrėjus, hemoglobinas kraujyje šokteli į viršų. Reikia pasidžiovinti vėlesniam sezonui, arbatoms – bent jau šviežių dilgėlių arbata tikrai labai skani. Gal visa tai ir placebas, bet svarbiausia, kad veikia. Ir jauti, kaip vitaminais pildosi kiekviena ląstelė, kiekvienas plaukas labiau žvilgėti ima. Ir vėl eini, šienauji, naujovių prisigalvoji. Juk salotos mano dar neužaugo, anei ridikėliai. Dar tik laiškinis česnakas, svogūnų laiškai ir garšva galėtų pretenduoti į salotų dubenį. Bet kas gi visa tai valgys? Na, aš, turbūt, vienintelė mūsų namuose. O kadangi gaminu visiems, tai tenka pasukti galvą, ką dar gero su dilgėlėmis nuveikti. Gal kokių kotletų su ryžiais suklijuoti? Vegetariškų? Jeigu bus nevalgomi, vištoms atiduosiu.
Sėduosi į sūpynę, tyliai linguoju – per Jurgį reikia suptis, o kai stipriau įsisupi, ima atrodyti, kad visa žemė supasi. Visa žemė su visa gyvybe, gerai pasisupus, šoks į paviršių, viskas ims augti ir želti. Tik kažin ar per tokį Sausjurgį gali šitaip nutikti? – tyliai sau pagalvoju, toliau sūpuodamasi. Kažin taip, žemę gerai įsupus, kokį debesį šlapesnį prisišaukti jeigu pavyktų? Tai būtų dosnus Šlapjurgis, tai galėtų visa atgyti, kas dabar dulkėse spraga…
O juk Jurgis su savo papročiais tik su krikščionybe atėjęs. Prieš tai buvo Jorė – augmenijos budintoja, lietaus siuntėja. Lietuviai anksčiau per Jurgines kepdavę kepalą duonos ir jį į žemę užkasdavę, tikėdavę sulauksią gero derliaus, jei žemei auką atiduosią. Bene bus jiedu, Jurgis ir Jorė, vyras su pačia? Gal gi apsipykę, ir todėl dabar viena nori žemę savuoju raktu atrakinti, o kitas kaži kodėl neleidžia? Štai ir sėdime be lietaus, sausynėj, ir supkis nesisupęs savo sūpynėje…
Kad taip dar koks dangaus valdovas į tą jų konfliktą įsikištų, pagrūmotų gerai pirštu, ir, visus arklius dangumi paleidęs, perkūniją sukeltų – ir mums būtų lietaus, ir Jorei su Jurgiu nebeliktų ko nepasidalyti.
Glostau grėbliu dulkėtą dirvą – žieminiai česnakai linksmai mojuoja laiškučiais iš tolo – atseit, viskas bus gerai, mes čia gyvi gyvi. Įkvepiu – kantrybės, moterie, viskam savo laikas…
Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė
Gražu. Gyva. Ačiū.
Report