Kai prisiglaudi prie šimtamečio medžio, netikėtai pajunti kamienu tekančius gyvybės syvus.
Tuomet susimąstai ir save pradedi lyginti su medžiu. Jis, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą, savo sielą, savo vidinę jėgą, kuria dalinasi su tais, kurie prie jo prisiglaudžia. Medis, kaip ir žmogus, turi savo draugus. Jis apgaubia tuos, kuriems reikalinga paunksmė, vėsa, ramybė… Tokios mintys mane aplankė žvelgiant į Gintaro Tadausko darbus tapybos parodoje „Gyvybės medis“, pristatytus Birštono „Tulpės“ sanatorijoje.
Tačiau parodoje dominavo ne vien medžiai. Akylai pažiūrėjus, galėjai įžvelgti ir išgirsti vaikų krykštavimą, paukščių giesmę, namų, kuriuose gyvena žmonės, būties ritmą. Auksu tviskantys drugių sparnai, verčiantys suklusti ir įsiklausyti į amžiną jų plazdėjimo muziką. Gervių būrys, tarsi laukdamas akimirkos, kada savo klyksmu privers mus išgirsti ir stebėti jų meilės šokį… Tokius paveikslus taip norisi stebėti tyloje, kuomet vos girdimas mistinis garsų koncertas aplankytų ir sužavėtų, priverstų tapti medžiu ir suvokti, koks amžinas gyvenimas.
Pasak autoriaus, jo paveikslai turi ir savitą bruožą: žiūrėdamas kaip į nutapytą medį, matai jo šaknis, kamieną ir lają, o apvertus paveikslą, gali pamatyti širdį, kuri tarsi plaka ir jos dūžiai primena, kad gyvenimas yra nuostabus.
Pats G. Tadauskas labai kukliai šypsodamasis pasakojo, kaip žlugus verslui į rankas paėmė teptuką. Tai buvo tarsi meninė terapija, kuri atitolino rūsčią kasdienybę ir suteikė gyvenimui visai kitokį atspalvį. Likimo mestus iššūkius jis sutiko, kaip ir dera – ramiai, suvokdamas, kad viską reikia vertinti ir priimti kaip dovaną.
Pasak dailininko, jo paveikslų atlikimo technika ypatinga ir viena seniausių, nes tokiu būdu buvo tapomos ikonos, išliekančios per amžius. Mineralinė tempera yra unikali tuo, kad mineralai, specialiu būdu išgaunami iš akmens, maišomi su kiaušinio tryniu. „Tokiu būdu išgautos spalvos išlieka šimtmečiais, nepakeisdamos atspalvių“, teigė dailininkas. Be to, jis sumaišo dažus, kurie yra ir akvareliniai, šimtmečiais neprarandantys subtilaus atspalvių tonų.
G. Tadausko parodoje it šviesos pliūpsnys ne vieno akį traukė Stelos Žuklienės keramikos ekspozicija. Menininkės darbai savo subtilumu ir suderinamumu it plona linija susijungė su medžiais, tvirtai įleidusiais šaknis į žemę, iš kurios gyvybės syvai mus maitina ir globoja.
Linksmai ir nuotaikingai pristatyta paroda sukvietė visus bendram darbui – „Tulpės” sanatorijai susirinkusieji turėjo nutapyti tulpes, kurios liks kaip atgarsis apie šį renginį.
Labai norisi pridurti, jog G. Tadauskas yra žmogus, kuriantis gerus darbus kitiems. Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fondo narių pakviestas ištiesė ranką onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Net ir čia, Birštone, nuo kiekvieno parduoto paveikslo dalį gautų lėšų paaukoja mažiesiems ligoniukams, kuriems neabejotinai reikia pagalbos, neišskiriant sergančių, skurstančių senjorų, talentingųjų. Į šią labdaringą veiklą Gintaras įtraukė ir didelį būrį savo draugų.
Vidumi kiekvienas esame dailininkas, tik bijome tai parodyti, išbandyti savo jėgas. O Gintaras nepabijojo, ir dabar, kai žvelgiame į gyvybe alsuojančius paveikslus, net nesusimąstome, kad be tikėjimo niekada nieko nepasieksime.
Džiugu, jog į G. Tadausko parodą atvyko daug svečių – menininkų, birštoniškių bei trys dvasininkai, ir dailininko pasakyta frazė, kad įkvėpimo ir sielos išraiškos jis ieško Biblijos teiginiuose, visiškai pagrindė jo žožius.
O paroda – verta dėmesio, tad siūlau apsilankyti, išgirsti ir pajusti gyvenimo bei meilės garsus.
Vilija Čiapaitė
