Iš šiaudelių suverti sodai kadaise puošė kiekvieną kaimo trobą. Tokią šviesią ir šiltą praeities relikviją šiomis dienomis galima pamatyti dar ir Jiezne, kur kultūros ir laisvalaikio centro salėje svečiuojasi paroda „Sugrįžimai“. Gegužės 14 d. įvyko jos pristatymo šventė, kurioje dalyvavo sodų kūrėjos Rasa Gelčienė ir Saulė Račkovskytė bei keramikė Ona Petkevičiūtė. Dainomis joms talkino folkloro ansamblis „Kadagys“ iš Vilniaus (vadovė Rasa Gelčienė). Šį renginį jiezniečiai skiria savo miesto vardo paminėjimo 530-osioms metinėms.
Ona, Rasa ir Saulė – trys vienos giminės moterys: anyta, marti ir šios būsimoji marti. Giminės atstovų, kaimynų, pažįstamų tądien salėje susirinko daug, nes Onutė – kraštietė, kilusi iš Žideikonių kaimo. Keramikė, paruošusi tris neformalias mokymo programas, daugiausiai kurianti indų interpretacijas su nekeramikinėmis medžiagomis, pirmąjį pasirodymą jiezniečiams surengė prieš devynerius metus. Pasak Jiezno KLC direktorės Dalios Vertinskienės, kilo mintis parodą pakartoti, o prie keramikos darbų pridėti ir šiaudinius sodus. Juos kurianti Onutės marti Rasa Gelčienė savo patirtį perteikia jaunosios kartos atstovei Saulei Račkovskytei, parodoje demonstruojančiai kol kas vieną savo suvertą sodą. Visoms trims kūrėjoms nuoširdžiai padėkojo Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius.
O. Petkevičiūtės keramikos kompozicija „Emigracija“ iš balto molio ir tonuoto metalo pasakoja skaudžią vos ne kiekvienos lietuvių šeimos patirtį, atspindi liūdnas dabarties tendencijas – lagaminai paruošti kelionei iš namų, iš gimtinės, iš Tėvynės. Autorė pasidžiaugė, kad vėl atvyko į Jiezną, kurio žmonės jai ypač artimi ir mieli, kad gali jiems parodyti savo darbus, kuriais ji lyg ir bandanti pasakyti kažką iš savo sielos gelmių.
Rasa Gelčienė – Lietuvos sodų rišėjų asociacijos narė, etnomuzikologė, folkloro ansamblių „Tyklė“, „Griežikai“ dalyvė, „Kadagio“ ir „Rasodos“ vadovė. Apie sodų rišimą ji kalba ypač šiltai, dvasingai, nes ši veikla – turtina žmogų, padeda rasti sutarimą su savimi: „Todėl niekada neveriu sodo supykusi ar blogos nuotaikos, nes šiaudeliai ima plyšti, trupėti. Panašiai veikia ir žinių laidos“. Rasos manymu, ši kruopšti, atidumo ir kantrybės reikalaujanti veikla labai tinka šiandieninės kartos žmonėms, nes priverčia stabtelėti, nurimti, susikoncentruoti į save. Todėl džiugu, kad sodus rišti ėmėsi ir sūnaus Juozapo draugė Saulė, dar tik nerianti į šio užsiėmimo gelmes, bet jaučianti ypatingą jo svarbą.
Ir sodai, skleidžiantys šiltą auksinę šilumą, pasirodo, rišami iš pačių rišėjų sklype užaugintų rugių, kaip būta ir senais laikais. Beje, kaip pasakojo Rasa, šią tradiciją turi daugelis aplink esančių šalių, bet tik Lietuvoje ji esanti itin tvirta. Ir išliko tik puoselėjama ypatingų žmonių, kokiais buvo ir yra rišėjai. Nes sodas – tai kosminis pasaulio modelis, kuriame susijungę požemių, antžeminė (žmonių gyvenamoji) ir dangaus sferos, plevena dangaus ir žemės paukščiai, jų plunksnos, rymo angelai. Gimus kūdikiui surišdavo jam skirtą sodą, o žmogui mirus – sudegindavo. Jei sukasi jis, viskas gerai, jei ne – lauk kažko ypač blogo.
Iš tiesų, žvelgdama į tyliai plevenančius Rasos surištus sodus, negali atsistebėti jų precizišku tikslumu, harmonija, prikaustančiu žvilgsnį klajoti tuose stebuklinguose, darniuose, tobuluose pasauliuose, skleidžiančiuose tokią sakralią šviesą ir šilumą. O ji pažadėjo, jei tik bus noras, surengti edukacijas ir išmokyti šio į UNESCO sąrašus įtraukiamo tautos meno.
Sigutė Katkauskienė
