Artėja modernios Lietuvos valstybės šimtmetis Jis įpareigoja atskleisti ir tuo pagerbti iškilias asmenybes, kūrusias, gražinusias ir gynusias mūsų kraštą. Tie žmonės buvo kaip ir mes, bet turėjo labiau motyvuotą ir tvirtą meilės darbui, pareigos šeimai ir Tėvynei jausmą. Juos auklėjo šeima, atkaklus darbas, tikėjimas ir tvirtai ir ištikimai atsidavusių Tėvynei ir valstybės tarnybai žmonių pavyzdys.
Artėjantis jubiliejus yra susijęs ir su 2017 m. pradžioje švenčiamu Birštono muziejaus įkūrimo 50-mečiu.
Manome, kad jau pats laikas plačiau pažvelgti į žmogų, kurio buvusioje (dėl pasibaigusios giminės nesusigrąžintoje) valdoje, tuometinėje Vytauto takas15, yra įsikūręs Birštono muziejus. Girininko Antano Katelės namo projektą suradome dar dirbdami muziejuje, 2013 metais.
Atsižvelgdami į krašto tyrinėjimo entuziastės, buvusios girininkės Teresės Murauskaitės, kitų girininkų ir daugelio Birštono istorija besidominčių žmonių prašymus, nusprendėme šią temą pratęsti toliau ir atskleisti iki šiol netyrinėjamus pagrindinius girininkoAntano Katelės asmenybės ir veiklos bruožus, jo vasarnamyje tarpukaryje įsikūrusios mokytojų sanatorijos istoriją. Tuo labiau, kad girininko Antano Katelės veikla ilgus metus buvo susijusi su mano gimtuoju Jiezno kraštu. Smalsiam skaitytojui pateikiame Antano Katelės nuotrauką, kurią aptikome archyviniuose dokumentuose ir kuri iki šiol krašte nebuvo žinoma.
Visi žinome vieną iš Birštono mažosios medinės architektūros perlų – girininko Antano Katelės vasarnamį. Apie tai jau rašėme „Krašto Vitrinoje“ (http://kvitrina.lt/birstono-architekturinio-paveldo-objektai-birstono-muziejaus-pastatui-81-metai/). Suradus naujus archyvinius duomenis, galima patikslinti, kad Antano Katelės vasarnamis dėl lėšų stygiaus galutinai buvo užbaigtas statyti ir jame pradėta gyventi 1935 metais, šalia 1937 metais buvo pastatytas virtuvė ir sandėliai ir tik po to čia vasaromis įsikurdavo mokytojų sanatorija. Pirmą kartą Antano Katelės vasarnamis (Birštonas, Vytauto takas 15) buvo paskelbtas tik 1940 m. Lietuvos telefonų abonentų knygoje ir turėjo telefono numerį – 18 (Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1940 m., Kaunas,1940 m., p.248).
Antano Katelės šaknys
Antano Katelės giminė nuo XVIII amžiaus gyveno Kupiškio, Šimonių, Raguvos ir Ramygalos apylinkėse (LVIA, F.1356, ap.1.b.9). Antanas Katelė gimė 1902 m. sausio 19 dieną tuometinio carinio Kupiškio valsčiaus, Aleksejevo seniūnijos, Naujųjų Stebeikių kaime (dabar Panevėžio apskrities, Panevėžio rajono, Ramygalos seniūnijos, Stebeikių kaime). Kitą dieną į Vadoklių bažnyčią Jono Katelės ir Marijos Birnasaitės-Katelienės naujagimį pakrikštyti su tėvais kartu vyko ir krikšto tėvai Kazimieras Baronas ir Ona Kėdainienė (LVIA, f.1107, ap.1, b.6, įrašas 11, p.68).
Tai nebuvo pirmasis Katelių naujagimis. 1899 metais jau buvo gimęs vyriausiasis Antano brolis Feliksas (Ten pat, įrašas 1, p.22). Panevėžio rajono Ramygalos seniūnijos darbuotoja Gražina Švilpaitė mums pateikė informaciją, kad paskutinioji Katelytė Ramygalos seniūnijoje mirė praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje. Dar reikėtų patikslinti, ar tai buvo Antano Katelės sesuo, ar jo dukterėčia. Žinome, kad su žmona Brone Antanas Katelė vaikų nesusilaukė.
Šeima turėjo Katelės tėvų išpirktą 11 dešimtinių ūkį, t.y. daugiau kaip 12 ha nelabai derlingos žemės. Tad sunkią žemdirbio duoną Antanukas pajuto gana anksti. Poilsio akimirkomis jį traukė gamta, miškų erdvės. 1913-1914 metais jis baigė dviklasę rusišką Ramygalos liaudies valdinę mokyklą.
Miškininko profesija
1920 m. rugsėjį, jau sukakęs 18 metų, Antanas Katelė įstojo į Dotnuvos žemės ir miško mokyklą. 1922-1923 metais ši mokykla buvo pertvarkyta į žemės ūkio technikumą. 1923 metais gegužę Antanas Katelė baigė technikumą ir įgijo miškininko specialybę.
Karinė tarnyba
Didžiausią poveikį Antano Katelės asmenybei padarė jo tarnyba 4-ajane Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke nuo 1923 m. birželio iki 1925 m. rugsėjo (LCVA, f.561, ap.1.b.382, p.507). Pulkas buvo dislokuotas Panevėžyje.
Miškininko darbas
Visą Antano Katelės miškininko tarnybą galima suskirstyti į du etapus:
1) darbas Dzūkų urėdijos Jiezno girininkijoje girininku nuo 1926 m. liepos 25 d. iki 1935 m. gegužės 20 d. (LCVA, f.392, ap.4, b.7, l.188; ten pat, f.393, ap.2, b.211, p.4);
2) darbas Dzūkų girininkijos Stakliškių girininkijoje girininku nuo 1935 m. gegužės 21 d. iki 1940 m. rugpjūčio (Lietuvos Žemės ūkio ministerio įsakymas, nr.87, d.3 – „Mūsų girios“, 1935, nr.5, p.324; LCVA, f.393, ap.2, b.211, p.4).
Pagal tuometinę tvarką girininkai, atsižvelgiant į jų darbo stažą, patyrimą, buvo skirstomi III (9 kategorija), II (8 kategorija), I (7 kategorija) eilės kvalifikaciją. Vėliau atsirado ir praktikantų (IV eilės) kvalifikacija. Pirmųjų eilių girininkai gaudavo ir didesnį atlyginimą („Mūsų girios“, 1929, nr.2, p.43). Antanas Katelė daugelį metų išdirbo III eilės girininku. Birštono girininkas Adomas Kabašinskas, su kuriuo Antanas Katelė labai nuoširdžiai bendravo, darbo girininkijoje stažą pradėjo dar kaizerinių okupantų administracijos sąlygomis. Tarpukaryje jis jau dirbo I-osios eilės girininku (LCVA, f. 392, ap.4, b.7, p.100).
Girininkų (eigulių) darbas buvo labai atsakingas. Apie 1450 Lietuvos eigulių tikrino miškus, kovojo su miškavagiais, tikrino, ar miške netiesiami nauji keliai. Girių specialistai žymėjo sausuolius ir biržes, vykdė matavimo, sėklų rinkimo, kirtimų ir jaunuolynų atsodinimo ir priežiūros darbus, stebėjo brakonierius, uogautojus, riešutautojus, samanų rovėjus miške, tikrindavo, ar dirbantieji miške turi leidimus. Girininkams buvo privalu taip pat kontroliuoti žemės ir pievų nuomos, kelmų ir medžio žievės pardavimo, žolės rovimo, laukinių obuolių ir kriaušių vaisių rinkimo, gegužinių rengimo, hamakų rišimo, bičių gaudymo ir kitus darbus. Ne mažai girininkų kovodami su piktadariais būdavo sužalojami ar net nužudomi. 1938 m. spalį piktadariai nužudė Prienų girininkijos 35 metų girininką Praną Maceiną. Našle liko jo žmona Ona, našlaičiais 7 metų sūnus Alfonsas ir penkiametė dukra Antosė (LCVA, f.393, ap.1, b.480, l.3).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
