Rugsėjo šeštadienis alsavo vasara. Saulė ir gera nuotaika viliojo prie Birštono trečiojo tvenkinio.
Skulptorius Martynas Gaubas ir keletas padėjėjų kūrė „Pirties taką“. Čia pat prekybininkai ruošėsi mugei, vaišėms žolelių arbata. Vienokia arbata buvo skirta laimei, o kita – pirčiai. Abi savitai gardžios. Čia pat buvo galima pasivaišinti ir įsigyti namuose gaminto fermentinio sūrio. Tolėliau palapinėse jaukiai įsikūrusios tautodailininkės siūlė bižuteriją, kurios įvairovė ir subtilus lauko gėlių įkomponavimas vertė smalsauti, o kartu ir įsigyti mažučių grožybių. Tolėliau iš mūsų lietuviškuose laukuose surinktų augalų pagamintų eterinių aliejų pasiūla vertė pasidomėti ne tik kvapais, bet ir jų sudėtimi. Kitur gi iš vilnos pagaminti veltinukai priminė, jog žiema jau ne už kalnų. Mažmožiai, taip reikalingi namuose, džiugino akį. Einant „Pirties taku“ buvo galima stebėti tvenkinyje braidžiojančius ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, kurie rinko gintarėlius ir džiūgavo, nes netoliese žmonių draugija dalinosi ir žalios varlytės bei žuvytės. Tai vaikams labai patiko.
Pagaliau priėjau prie pirčių „kompleksą“. Čia plušėjo Birštono savivaldybės gydytojas Irmantas Adamonis. Jis subūrė komandą iš keturių iki šiol vykusių Lietuvos vanojimo čempionatų nugalėtojų – Sauliaus Davidavičiaus, Roberto Gruzinsko, Veretos Rupeikaitės ir Daivos Gruzinskienės.
Renginys prasidėjo nuo loterijos laimingų – nelaimingų laimėjimų lietaus. Visi, pagavę laimingus bilietus, galėjo pasidžiaugti pirties malonumu. Sulaukė ir gintarų rinkėjai pačios maloniausios dalies – surinktų gintarų svėrimo ir nugalėtojų apdovanojimo. O dovana tikrai verta darbo – jiems buvo įteikti kvietimai apsilankyti Gintaro kambaryje Kaune.
Pagaliau visi buvo sukviesti į pamoką, kaip susirišti vantą. O tai, pasirodo, ne taip jau lengva, kad pirtyje ji būtų ne įprastinė šluota, o vanta, kuri atgaivina kūną. Po vantų rišimo pamokos taip pat buvo renkami didžiausios, mažiausios, šauniausios vantos rišėjai, kurie laimėjo malonumą pasivanoti pirtyje.
Netoliese vantbolo žaidėjai vantomis gainiojo kamuolį ir stengėsi kuo daugiau įmušti įvarčių. O sirgalių palaikomoji komanda drąsino savo komandas, nes laimėjusios laukė prizas.
Tolėliau „Eglės“ sanatorijos darbuotojai surengė gydomosios mankštos programą. Moterys niekada neatsisako tokio malonumo, nes pamokos ir patarimai tikrai verti dėmesio ir, galbūt, ateityje rytais pamokytais pratimais ne viena dalinsis su draugėmis. Čia pat elektromobiliu žmonės su gera nuotaika važiavo apžiūrėti Birštono. O mineraliniu vandeniu pripildytas baseinas kvietė visus pasiteškenti sveikata trykštančiame vandenyje. Visas šias linksmybes padovanojo „Eglės“ sanatorija.
O „Versmės“ sanatorija dovanojo šimtus litrų gydomojo purvo, kuris paprastai naudojamas vadinamosioms „Šreko“ procedūroms.
Stiklinėje pirtyje pakvietė susipažinti, kaip reikia naudotis vantomis, Robertas Gruzinskas, o Saulius Pileckis šauniai komentavo kiekvieną judesį, kiekvieną mostą.
Apie pirties krosnis smulkiai ir išsamiai papasakojo Dvaro pirties šeimininkas Valdas Rimavičius. Čia taip pat buvo neapsieita be loterijos. Pasirodo, norint gerai palepinti kūną, didelės reikšmės turi ir gera krosnis.
Daugumai labai patiko Taijiquan mankšta. Tai labai svarbus ritualas, teikiantis ramybę, skirtas visapusiškam ir harmoningam žmogaus tobulinimui. Taijiquan pažodžiui, išvertus iš kinų kalbos, reiškia „galutinės ribos filosofinė sąvoka“, kuri gali būti suvokiama kaip ideali darna, harmonija. Po mankštos kiekvienas dalyvis buvo vaišinamas specialiu arbatos kokteiliu.
Vėliau susirinkusieji buvo pakviesti į purvasvydžio varžybas. Komandas sudarė po 5 žmones. Taisyklės buvo aiškinamos vietoje. Tai buvo savotiškos maudynės purve. Laimėtojai neliko be apdovanojimų. Pirmosios vietos laimėtojams buvo įteikti kvietimai apsilankyti Dvaro pirtyje.
Trečiojo tvenkinio pakrantė trumpam buvo atgijusi. Juk gurmaniškas garas, vantų šnaresys, gintarinis lietus, mineralinio vandens purslai, gydomojo purvo staigmenos – visa tai rugsėjo 13-ąją Birštoną pavertė pirties kurortu.
Kaip žinia, Birštonas yra sveikatinimo ir reabilitacinio gydymo kurortas, jo infrastruktūra pritaikyta aktyviam poilsiui, todėl šis sveikatos teikiantis miestas įkvėpė sukurti naują tradiciją – visus pakviesti į išskirtinę pirties šventę. Galbūt kada nors šiame kurorte atsiras ir viešoji lietuviška pirtis, kurioje plaikstysis garas, o jame sirps ąžuolinės ir beržinės vantos.
„Tradicinė lietuviška garinė pirtis turi gilias šaknis, tad pirtininkai, kiek įmanoma, mėgina jas užčiuopti ir atskleisti visuomenei. Šiuo renginiu buvo siekiama parodyti, kad Lietuvoje tūkstantmečius egzistavo pirtis su vantomis, savitais ritualais, tad ji jokiu būdu negali būti rusiška, kaip kad įprasta ją vadinti“, – teigia vienas iš šventės organizatorių, viešosios įstaigos „Pirties kelias“ vadovas Valdas Rimavičius. Tiesa, jis pripažįsta, kad šiandieninę pirtininkystę papildo ir naujos tradicijos – kūno šveitimui naudojama druska, gintaras, oda maloninama medaus, molio ir kitokiomis kaukėmis. Įvairios tradicinę pirtį papildančios naujovės, pasak V. Rimavičiaus, priimtinos, jei tik jos naudingos sveikatai.
O Birštono savivaldybės gydytojas I. Adamonis, pakalbintas renginio metu, trumpai papasakojo, kaip jam kilo mintis surengti tokio pobūdžio šventę. Jis sakė: „Prieš gerus metus pirmą kartą pabuvojau Dvaro pirtyje. Jau tada man labai patiko. Po mėnesio pakartojau. Jau po antro karto pirties lankymas tapo tradicija. Nuo tada pradėjau joje lankytis iki dviejų kartų per mėnesį, ir kilo idėja surengti šventę. Į mano kvietimą visi atsiliepė, kaip sakoma, „pasirašė“ ir štai mes jau čia“. Pasidomėjus, kokios dar mintys ir idėjos Irmantui jau kirba, ilgai negalvojęs atsakė „Būtinai, pirtys – žiemą“. Ir aš tikrai tikiu, nes idėjų ir sveikos gyvensenos būdų ieškantis ir surandantis savivaldybės gydytojas tikrai surengs šventę ne tik birštoniškiams, kurie dažnai persisotinę renginių, juose ne visada apsilanko. Tačiau reikia tikėtis, kad ilgi žiemos vakarai, gera pirtis ir sniego pusnys išjudins birštoniškius.
O man maga už renginį padėkoti ne tik Birštono savivaldybei, bet ir „Eglės“ ir „Versmės“ sanatorijoms, Birštono meno mokyklai (mažoji Adrija pralinksmino su daina „Dilgėlė“), Birštono sporto centrui, Birštono kultūros centrui ir visiems, kurie bent mažuoju piršteliu prisidėjo prie šventės. Ir be abejo gamtai, kuri daugiausiai prisidėjo prie pakilios nuotaikos, nes diena priminė vasarą.
Vilija Čiapaitė
