Vietoje pranešimo 2022 m. liepos 16 dieną konferencijoje „Balbieriškiui – 520“
Balbieriškis švenčia tikrai garbingą šventę. Ji ne tik viso mūsų krašto, bet ir Birštono, nes iš jo dvaro XVI amžiaus antroje pusėje atsirado Prienų gyvenvietė, o 1502 m. – Balbieriškio istorinės užuomazgos. Dar maloniau šią šventę švęsti, nes ji tikra, neišgalvota.
Kodėl ne Prienai?
Valdant Aleksandrui Jogailaičiui (LDK didysis kunigaikštis 1492–1506 m., Lenkijos karalius 1501–1506 m.) dvare atsirado griežta, tvarkinga Didžiojo kunigaikščio valstybinių (tiek vidaus, tiek užsienio politikos) raštų kanceliarija, tos kanceliarijos tęstinis archyvas – Lietuvos Metrika. Ir čia jau nieko nepaslėpsi ar prigalvosi. Ji buvo griežtai saugojama ir kontroliuojama.
Jau rašėme, kad 1501 m. Aleksandras Jogailaitis perdavė didelį, platų, abiejų Nemuno pusių Birštono dvarą valdyti žymiam Kauno muitininkui, didžiojo kunigaikščio dvaro pinigų kalyklos vadovui Henrikui Šliacheriui, o vėliau jis atiteko didžiausiam XVI a. pirmosios pusės krašto didžiūnui Motiejui Mikitinyčiui. Iš šio dvaro atsirado ir Prienai. 1578 m. Birštono dvaro inventoriuje minima gatvė, kuri veda į Prienų pusę.
Tariamas Prienų atsiradimas 1502 metais, dargi susiejamas su Mykolu Glinskiu, yra parazituojanti klaida. Tie, kurie apie tai rašė, neturėjo jokio pagrindimo minėtam įkūrimui, rėmėsi tik hipotezėmis. Hipotezės ir norai, kad būtent taip būtų, nėra istorijos mokslas, tai tik pranašavimai. Istorikas visuomet turi tikrinti šaltinius, dokumentus, net ir ankstesnių tyrinėjimų. Istorikas kunigas Jonas Totoraitis savo jau anksčiau minėtame darbe yra pateikęs daug svarbios Suvalkijos socialinio ekonominio vystymosi, krašto apgyvendinimo medžiagos. Tačiau jis kai kada rėmėsi ne šaltiniais, o nepatvirtintais faktais, hipotezėmis, spėlionėmis. Juo pasinaudoję, suklydo Balbieriškio bažnyčios tyrinėjimo entuziastai, pateikdami klaidingą 1520 m. pirmosios bažnyčios pastatymo datą (apie tai – kitame straipsnyje). Dar daugiau nepagrįstų tvirtinimų yra parašęs Algimantas Miškinis. Jeigu manimi netikite, išgirskite žymaus Lietuvos mediavisto, viduramžių istorijos humanitarinių mokslų daktaro Tomo Baranausko žodžius: „Miestų ir miestelių istorijos prasmės įprasminimo judėjimui iki šiol nėra sukurta elementarių mokslinių prielaidų. Enciklopedijose, žinynuose ir kituose informaciniuose leidiniuose neretai nurodomos netikslios ir apskritai nieko bendro su realybe neturinčios atskirų vietovių pirmojo paminėjimo ar įkūrimo datos, o vietiniai kraštotyrininkai kartais sukuria ir dar kurioziškesnes versijas. Algimanto Miškinio ir Kazio Šešelgio bandymai suvesti tokias datas davė apgailėtiną rezultatą su daugybe fiktyvių, dažnai iš piršto laužtų datų“ (Tomas Baranauskas. Lietuvos miestų ir miestelių pirmųjų paminėjimų datos“ – Lietuvos lokalinių tyrimų padėtis (Mokslinių straipsnių rinkinys, V., 2005, p. 137–141). Aiškiai ir tiesiai prieš trejus metus yra pasakęs humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Metrikos ir LDK Žemės teismų aktų tyrinėtojas Darius Vilimas. Apie XVI amžiaus pabaigą, pabrėžiu – apie XVI a. pabaigą, jis rašė: „Taigi nedidelėje teritorijoje, žemiau Kauno, XVI a. pabaigoje minimi ne tik Kėdainiai ir Žeimiai, Upninkai, Surviliškis. Piečiau Kauno buvo Punia, Balbieriškis, Birštonas ir dar nespėję iškilti Prienai“ (Darius Vilimas. Bajoras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Žemės teisme (1566–1600), V., 2019, p. 113).
Bent kartą pažvelkim į tokį svarbų mums visiems istorinį šaltinį – Lietuvos Metriką. Net XVI amžiaus viduryje, 1546 metais, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas kreipėsi į didžiosios kunigaikštystės bajorus, ragindamas būti pasiruošusiems karui. Laiškai siunčiami Trakų vaivadijos Kauno pavieto bajorams į Semeliškes, Žiežmarius, Upytę, Kauną, Alytų, Darsūniškį, Birštoną, Punią, Stakliškes, Daugus ir kitur. Bet Prienų nėra… (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Metrika. Knyga 30. Įrašų 30. Minskas 2008 (baltarusių kalba), p. 116).
Gerbiamieji savivaldybės vadovai, jūs niekuo dėti dėl šios parazituojančios Prienų įkūrimo datos. Tačiau jūs atsakingi, kad nepuoselėjate krašte kūrybingo, profesionalaus istorijos tyrinėjimo, atsakingos paveldosaugos. Kitose savivaldybėse, kur dirba istorikų komandos, kur tinkamai vertinama darbuotojų kvalifikacija, o ne partinis patrepsenimas, tokių problemų neiškyla. Mielieji prieniečiai, Vilniaus ir Kauno archyvuose yra per 5000 dokumentų, supažindinančių mus su turtingomis žydų, vokiečių, lenkų bendruomenių istorijomis, su judėjų, katalikų ir evangelikų tikėjimo apraiškomis, lietuvių nacionaliniu judėjimu, įdomia turgaus istorija. Varšuvos Senųjų Aktų archyve (AGAD), kituose Lenkijos archyvuose yra per 300 niekada netyrinėtų, labiau svarbių Prienams dokumentų. Tai ir ankstesnis negu bet kur baudžiavos panaikinimas, Prienų muitinės, gatvių, tiltų statybų istorija. Tuo Prienai galėtų didžiuotis. Kvalifikuotai atliekamas muziejininkų darbas yra pats geriausias krašto įvaizdžio kūrimas, o jo imitavimas – to įvaizdžio menkinimas. Ir čia jokiomis, net ir labiausiai vykusiomis, puikiomis edukacijomis istorinių žinių neraštingumo, istorinio proceso nuovokos neturėjimo nepaslėpsi.
Prienų valdantiesiems derėtų neužmiršti jau senokai Anapilin iškeliavusio kinų komunisto valstybininko-pragmatiko Den Siaopino žodžių: „Nesvarbu, kokios spalvos katė, svarbu, kad ji peles gaudytų“.
Birštono dvaro kolonizacija XVI amžiaus pirmoje pusėje
Birštono dvaras suvaidino nemažą įtaką LDK istorijoje. Bet didžiausia jo įtaka mūsų kraštui. Birštono dvarui šiame laikotarpyje priklausė ne tik plačios žemės abipus Nemuno į kairę nuo Birštono: dabartinis Balbieriškis, kaip pirmoji istorinė Prienų savivaldybės valda kairiajame Nemuno krante išaugo iš Birštono dvaro centro pačiame Birštone. Jam priklausė ir Paašmintys, ir Važatkiemis, Rūdupis, Bagrėnai, Ginevičių, Mažutavičių kaimai, Bačkininkai, Pagaršvys, Liepalotas (1587 m. liepos 14 d. Birštono karališko dvaro inventorius – Акты издаваемы Виленскою коммиссиею для разбора древних актов. Т. ХХV. Инвентари и разграничительные акты. Вильна, 1898, с. 108–114). Birštono dvaras iki 1583 metų skverbėsi į Vaseliūnus, Nibrius. Jo valdiniai užpuldinėjo net Kašonis, Pelekonis. XVII amžiuje padėtis pasikeitė – Birštonas ir jo apylinkės tapo Prienų seniūnijos dalimi. Bet Balbieriškis išplaukė iš istorinio Birštono dvaro valdų.
1502 m. balandžio 25 dienos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio privilegija dvaro meistrui Hanusui suteikiant valdą, vėliau pavadintą Balbieriškiu
Iš rusėnų kalbos išvertėme niekada dar neverstą dokumentą, svarbų visam kraštui, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio 1502 m balandžio 25 dienos privilegiją Hanusui Sudermanui. Tai mūsų dovana Balbieriškio ir viso krašto žmonėms, didžiajai Balbieriškio šventei.
„Jo malonybės karaliaus Aleksandro privilegija meistrui Hanusui, suteikiant pavaldumui Birštono dvaro žemę ir žmones – medžioklius ir grybų ir uogų rinkėjus
Dievo vardu amen. Mes su Dievo malone, Aleksandras, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, rusų kunigaikštytė (Elena – V. K.), prūsų, žemaičių ir kitų ponų bei paveldėtų giminės valdų valdovas, iškilmingai nusprendžiame šiuo mūsų raštu tiems, kas juo naudosis ir gerbs jį girdėdamas, dabarties ir ateityje būsiantiems, kam bus reikalinga tai žinoti. Kad juo vadovautųsi atlikdami ištikimą ir teisingą tarnybą meistro Hanuso tarnai. Tarnybą savo valdovui jis pasiaukojamai atliko. Už tai norim jį ir ateičiai turėti, norim su juo visu uolumu atsiskaityti. Su mūsų malone jam iš Birštono pavieto duodame dvarą ir žmones, medžioklius, uogų ir grybų rinkėjus, visus Kalnyno žmones (gyvenančius prie Kalnyno ežero – V. K.), gyvenančius tam tikrose ribose: pradedant nuo Kalnyno ežero iki Nendrynės upės, iš ten iki Peršėkės upės, o Peršėkės upe į Nemuną. Iš kitos pusės nuo Kalnyno ežero, Ringio upe iki Balos (tuo laikotarpiu tas upelis buvo – V. K.), o ta Bala iki pat Nemuno. Ir davėm jam tuos žmones, kurie tose nurodytose sienose gyvena ir savo žemes turi. Su visomis ariamomis žemėmis ir drevinės bitininkystės biržėmis ir su pievomis, su ežerais, upėmis ir intakais, su bebrynais, dideliais tvenkiniais ir užtvankomis. Ir su malūnais, ir su jų miltais, ir su miškais, ir su giriomis. Ir su piniginėmis, medaus, daržovių, javų ir avižų duoklėmis, ir su visokiomis kitomis pajamomis, ir su visais kitais mokesčiais, kurie kieno nors vardu bus skirti arba bus pakeisti. Ir davėme anksčiau nurodytą dvarą meistrui Hanusui, jo žmonai ir vaikams ir po to būsimiems palikuoniams amžiams ir nenutraukiamai, amžių amžiams. Savo valia jis gali anksčiau nurodytą dvarą parduoti, atiduoti, pakeisti, išplėsti, padidinti, paversti geresniu ir naudingesniu sau taip, kaip jis pats tai geriau suvoks. Ir turi teisę meistras Hanusas ir jo teisingi paveldėtojai su anksčiau nurodytu dvaru ir valstybinę tarnybą atlikti, pagal papročius tarnauti ir juo tarnyboje pasiremti (finansiškai – V. K.), kaip kunigaikščiai, didikai, žemvaldžiai bajorai Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje su savais dvarais atlikdami valstybinę tarnybą pasiremdami daro. Tie gi žmonės, kuriuos mes jam skyrėme, medžiotojai ir grybų bei uogų rinkėjai, tą valandą, kai mes būsime Birštone, medžioklėse, turi mums, Valdovui, tas savo medžioklės ir rinkimo tarnybas atlikti. Ir negali niekas tų žmonių teisti, nei Trakų vaivados, nei mūsų Birštono vietininkai, tik apdovanotasis pats jis tuos žmones gali teisti, juos valdyti ir jiems patarti. O jeigu kažkam atsiras dėl jo nusiskundimai, tai tegu jį mums apskundžia, nes mes, Valdovas, privalome teisingumą įgyvendinti.
Išduota Krokuvoje 1502 metais po Kristaus gimimo, balandžio 25 dieną. Prie mūsų buvo didikai ir kilmingi bajorai: Dvaro maršalas, Utenos ir Merkinės vietininkas kunigaikštis Michailas Glinskis; Jos malonybės Karalienės ochmistras. Kauno vietininkas Vaitiekus Janavičius, dvaro paiždininkis, dvaro arklininkas, Žolūdės vietininkas Martynas Chreptavičius“ (Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25, įrašas Nr. 124, V., 1998, p. 184).
Hanuso Sudermano atsiradusi valda buvo į Marijampolės pusę nutolusi net 12–15 kilometrų, į Alytaus pusę – net iki 7 km.
Kitame straipsnyje sužinosite, už kokius nuopelnus karaliaus chirurgas, vaistininkas ir barzdaskutys Hanusas Sudermanas nusipelnė karaliaus apdovanojimo, kodėl jis ją turėjo tik penketą metų. Nenuginčijamais įrodymais paneigsime 1520 m. pirmosios Balbieriškio bažnyčios įkūrimo ir buvimo tuo metu datą. Supažindinsime su pirmaisiais Balbieriškio vietovardžio naudojimo faktais ir dar daug įdomybių. Pilki nusirašinėtojai, čia įdėta daug darbo. Gerbkite jį, cituokite.
