Pasirodžiusi trečioji žurnalisto, politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko knyga „Paaukota Lietuva“, kaip ir dvi pirmosios, pirmiausia buvo pristatyta autoriaus gimtajame Balbieriškyje.
Tą pačią dieną susitikimas su skaitytojais vyko ir Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje.
Kartu su Č. Iškausku atvykęs žinomas mūsų krašte visuomenininkas Vitas Rymantas Sidaravičius, trumpai pristatė autoriaus knygas.
Pasak V. R. Sidaravičiaus, trečiojoje kraštiečio knygoje atskirais pasakojimais nubrėžiama Lietuvos istorija nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės, nuo krikščionybės iki pat šių dienų.
Pats autorius prisipažino, jog tai yra pasakojimas ir apie Balbieriškį, ir tai savotiška duoklė gimtinei, nes jei žmogus nemyli jos, tai nemyli ir Tėvynės.
Pasakodamas apie savo knygą „Paaukota Lietuva“, jis patikino, jog toks pavadinimas buvo pasirinktas knygą išleidusios leidyklos „Obuolys“ iniciatyva. Gal pavadinimas, anot Č. Iškausko, ne visiškai atitinka turinį, tačiau daugelis faktų sakyte sako, ką paaukojo Lietuva.
Beje, šioje knygoje bandoma analizuoti mūsų krašto istoriją nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, jos virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis akivaizdesnės – ne istoriniu, o publicistiniu požiūriu.
Autorius teigė, jog mūsų istorijoje slypi begalės neatskleistų paslapčių, daug klausimų ir abejonių. Kiekviename straipsnyje galima rasti ne tik šaltinius, bet ir nuorodas, kurių pagalba galima gilintis į sudominusius įvykius.
Apie naująją knygą
Knygoje „Paaukota Lietuva“ Č. Iškauskas tarsi nubėga Lietuvos istorijos maratoną – nuo šv. Brunono ir Vytauto Didžiojo iki profesoriaus V. Landsbergio ir dar toliau, iki pat šių dienų.
Akcentuojami tie Lietuvos istorijos tarpsniai, kurie buvo jai lemtingi: arba įklampino šalį ir tautą į nesibaigiančius karus, konfliktus, susipriešinimą su kaimynais, arba vedė į klestėjimą, valstybingumo, demokratijos ir pažangos viršūnes.
Suprantama, kad kuo senesnė Lietuvos istorija, tuo joje daugiau baltų dėmių.
Lietuvą pakrikštyti buvo mėginama kelis šimtmečius, liaupsinamos LDK egzistavimas nebuvo toks vientisas ir herojiškas, draugystės sąjunga su Lenkija vėlgi buvo nelygiavertė, o jos tamsus šleifas nusitęsia iki šių dienų.
Karai, sukilimai, konfliktai, okupacijos, teroras, totalitarinis valdymas – visa tai paliko matomus randus ant mūsų tautos kūno. Jie nepuošia, tik moko saugoti ir ginti savo tapatumą, savo kraštą, kalbą, kultūrą. Knygoje bandoma atskirus istorijos etapus bei įvykius sujungti į vientisą giją ir parodyti, koks buvo praėjęs Lietuvos tūkstantmetis.
Beje, pats autorius, labai taikliai išanalizavęs kūno ir gestų kalbą, prisipažino, jog šia tema teko bendrauti ir su dar būsima prezidente Dalia Grybauskaite. Pasak jo, žmogus keičiasi, tačiau politinis mąstymas… kažin.
Apie autorių
Č. Iškauskas gimė Balbieriškyje. Taip susiklostė, jog savo gyvenimo visiškai nesiruošė susieti su žurnalistika. Tuomet jo vizija buvo tapti miškininku. Tačiau laikas pakoregavo likimą ir žurnalistika tapo jo gyvenimo ašimi.
Buvo smagu stebėti, kai į susitikimą su knygų autoriumi atvykusi jo buvusi lietuvių kalbos mokytoja Marija Vitkauskaitė papasakojo kelis prisiminimų tarpsnius, susijusius su Česlovu, kuris, pasak jos, buvo geras mokinys, o įvertinti jo, kaip rašytojo, gabumus galėsianti tik perskaičiusi jo knygas. Nuotrupos iš mokyklos gyvenimo abu pašnekovus nuteikė maloniai ir nuotaikingai. Kas kas, tačiau mokytoja, mokydama savo mokinius, turi savas įžvalgas, savo nuomonę.
Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgijęs žurnalisto specialybę, Č. Iškauskas septyniolika metų dirbo politikos apžvalgininku Lietuvos radijuje ir televizijoje bei kitose televizijose, septynerius – bankininkystėje, beveik dešimtmetį – Žinių radijuje. Šiuo metu Č. Iškauskas bendradarbiauja su keliais informaciniais portalais.
Tačiau, pasak jo, išleistos knygos – tai tik laikinas stabtelėjimas, nes jo mintyse – Balbieriškyje suburti diskusijų klubą, kuriame bus kalbama taip pat apie istoriją, bet pasitelkiant eilinių žmonių gyvenimus ir atsiminimus, kurių negalima rasti ne tik vadovėliuose, bet ir istoriniuose žinynuose.
Susitikimas baigėsi, tačiau Vito Rymanto Sidaravičiaus ir Česlovo Iškausko duetas labai derėjo ir, kaip sakoma, nedaugžodžiaudami jie pasakė daug daugiau, nei dauguma tikėjosi – tai grįžimas prie istorijos, santykių formavimosi tarp lietuvių ir lenkų ir esamos politinės situacijos. Juk ne veltui Č. Iškauskas yra gerai žinomas politinis apžvalgininkas, suvokiąs tikrąsias žmogiškąsias bei politines vertybes.
Vilija Čiapaitė
