Apie (ne)pagarbą Jiezno istorijai ir tuščią povišką pozavimą

F1-5041_1492-12-04-minimasJIEZNO-DVARAS

Ne paslaptis, kad Lietuvos nepriklausomybės 32-eji metai pagimdė ne tik pergales, bet ir kai kuriuos pralaimėjimus. Vienas iš jų kai kurios paviršutiniškos, pigaus įvaizdžio ženklus skleidžiančios periferinės valdininkijos humanitarinis neišprusimas. Nėra pagarbos istorijos faktams, jie iškraipomi arba prilipinami prie bet ko, pasireiškia istorinės medžiagos nusirašymas nuo kitų autorių, jų neįvardijant.

Nesuprantu, štai to, dabar krašto spaudoje reklamuojamo „Velykinis šaškių konkursas, skirtas Jiezno 530 metų jubiliejui“, kitur lyg pasitaisoma: „Pėsčiųjų žygis, skirtas 530 metų Jiezno paminėjimui“. Bet ir vėl su klaidomis. Kaip čia, minimame  kaime gimęs, klausiu: „Kur gi, mielieji, jūs Liciškėnuose suradot Poškos kalną?“ Niekada jo nebuvo. Kalną Liciškėnuose žmonės nuo seno vadino Popšų ,o jo apačioje esantį miškelį – kapinaitėmis. Iki 1988 metų ten netgi buvo pritvirtinta lentelė „I–VIII amžiaus pilkapiai. Saugoma LTSR“. Bet vykstant žemių susigrąžinimui buvęs tos žemės savininkas lentelę išsikasė ir nežinia, kur ji prapuolė. Bet tais laikais paveldosauga dar neveikė arba ji buvo paprasčiausiai paperkama. Manyčiau, kad seniūnijos konkretus, o ne įvaizdinis tikslas būtų tą objekto apsaugą, suderinus su minėta institucija, iš naujo įtvirtinti.

Holovčinskių-Gulbės-herbas

Taigi, Jiezno vardo paminėjimui – 530 metų. Apie tai esame plačiai rašę ir daug ką atskleidę (https://www.gyvenimas.eu/2017/07/25/prisilietimas-prie-senosios-jiezno-istorijos-istaku-jiezno-vardo-paminejimui-525-eri-i/ ir (http://jieznoparapija.lt/2017/08/15/jieznui-lietuviu-tautos-gyvastyje-ir-ldk-525-i/), (http://jieznoparapija.lt/2017/09/25/jieznui-lietuviu-tautos-gyvastyje-ir-ldk-525-ii/). O apie 1919 m. mūšį Jiezne ir Liciškėnuose originaliai galima pasiskaityti (viename iš penkių plačių straipsnių ciklo straipsnyje „Gyvenime“ (https://www.gyvenimas.eu/2019/02/05/tautos-kovines-sloves-sukakciai-jiezno-kraste-100-iii-vasario-13-oji-pergales-kraste-ir-valstybeje-diena/) ir (kvitrina.lt/lietuvos-kariuomenes-musio-su-bolsevikais-jiezne-simtmeciui-apie-labai-sunkia-1919-m-vasario-16-aja-kai-busimi-lietuvos-generolai-zuvusius-lietuviu-karius-jiezne-laidojo/). Nepainiokime: Jiezno vardo paminėjimui – 530 metų, Jiezno miestelio įkūrimui – 441 metai.

Džiugu, kad žaidžiama šaškėmis ir ugdoma šaulių karinė ištvermė pėsčiųjų žygiuose. Tačiau pavadinimai prie kasdienių renginių nepakeis tikrosios Jiezno istorijos įprasminimo esmės. Reiškiu tai atsakingai, kaip istorikas, kraštietis ir Lietuvos Respublikos pilietis. Jiezno vardo 530-ųjų metinių paminėjimas – ne kažkokia skaičių reklama, o prasmingas mūsų senosios LDK senosios istorijos paminėjimas. Jis susijęs su kilminga gulbės herbo kunigaikščių  Holovčinskių, pradedant Motiejumi Mikitinyčiu ir baigiant Jurgiu Holovčinskiu, istorija krašte. Jie – Jiezno grafystės gimdytojai, Lietuvos Ponų Tarybos nariai, senatoriai, artimi ir ištikimi Lietuvos didiesiems kunigaikščiams bei Lenkijos karaliams Aleksandrui Jogailaičiui, Žygimantui Senajam, Žygimantui Augustui, Steponui Batorui ir t.t. Holovčinskiai – narsūs kariūnai, dalyvavę mūšiuose su švedais ir maskvėnais. O jų keturių kartų santuokos su Chodkevičiais davė garbius karvedžius, tarp jų Joną Karolį Chodkevičių. Džiugu, kad Jiezne įprasminti grafai Pacai. Bet jų Jiezne nebūtų be kunigaikščių Holovčinskių indėlio Jiezne. Vienus iškėlus, jie, kunigaikščiai, Jiezne ir krašte pirmuosius istorijos žingsnius žengusieji, tarsi pažeminti. Įvaizdine skaičių pigia ekvilibristika, apverstu ir atbuliniu požiūriu į istoriją pagarbos senosios krašto istorijos kūrėjams neišugdysi. Kunigaikščiams Holovčinskiams skirtą straipsnių ciklą greitai tęsime.

Vytautas Kuzmickas, istorikas

Taip pat skaitykite