Šventės ateina, šventės praeina, retai kas keičiasi. Ir toliau lieka didžiausia krašto tyrinėjimo, krašto istorinio įprasminimo problema tai, kad krašto muziejuose nedirba istorikų su vadovu istoriku komandos. Jie, kaip rodo pavyzdžiai kitose savivaldybėse, yra ir krašto variklis: kraštotyros vedliai ir saugikliai, apsaugantys nuo visokios menkavertės, pigios, užsakomojo marketingo įvaizdinės ekvilibristikos, nuo visokių išsigalvojimų ir absurdiškos savigyros. Istorikai, mokėdami šaltinių tyrinėjimui būtinas lotynų, lenkų, rusėnų kalbas, pateikia argumentuotas išvadas, nepriklausomai nuo to, ar jos baltos, juodos, ar pilkos.
Kai nėra istorikų, tai, kaip ir apie krepšinį, pradeda reikšti mintis istorijos, o ypač LDK daugiatautės, įvairiakultūrės, daugiakonfesinės istorijos, nesuprantantieji. Tada tik lieka vietos trumpam judesėliui – darbo imitavimui, dar ir plagiavimo organizavimui. Viskas prasideda, deja, nuo krašto istorijos nesuprantančiųjų ir nenorinčiųjų suprasti valdžioje. Jų pozicijas palyginčiau su mėsininkais. Tie kapoja krašto istoriją į gabalus: šitas raudonuoja – tinkamas naudojimui, o va šitą išmesim, tas politinei savireklamai netinka.
Taip yra ir Jiezne, kur bandomi išmesti iš istorijos visam kraštui nusipelnę, 125 metus valdę, krašto ūkinę struktūrą sukūrę, 1581 m. gegužės 23 dieną įkūrę miestelį, pastatę pirmuosius mūrinius rūmus ir pirmuosius krikščioniškus kalvinų maldos namus, Gulbės herbo kunigaikščiai Holovčinskiai. Iš istorijos orbitos norima pašalinti valdovų Aleksandro Jogailaičio su kunigaikštiene Elena ir Žygimanto Senojo su karaliene Bona Sforca vietininką, Birštono, Anykščių ir kitų karališkų valdų administratorių, Jiezno, Peršekės (Balbieriškio), Dovinės ir kitų privačių dvarų valdytoją, taip pat ir buvusiose LDK valdose Baltarusijoje, Lietuvos Ponų tarybos narį Motiejų Mikitinyčių (1507–1539). Iš jo pinigų skolindavosi ir net savo dvarą Birštone įkeisdavo Žygimantas Senasis ir jo palikuonis. Tuo tarsi pažeidžiamas ir krikščioniškas vientisumas. Lyg pravoslavais ir reformatais buvę kunigaikščiai pateikiami kaip menkesni už katalikus grafus Pacus. Bet tokios mąstysenos juk nebuvo LDK laikais, tuo labiau ji dabar nepriimtina.
Birštone, kuris turi ko savo istorija didžiuotis, visgi irgi retkarčiais pasitaiko panašūs pigūs vaizdeliai. Dėl to, kad valdovai dėl įvairių priežasčių 17 kartų per beveik 300 metų (dabartinės Lietuvos prezidentai ir premjerai per 30 metų bus daugiau kartų apsilankę) apsilankė Birštone, savo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, bandoma kurortą pateikti karališkuoju miestu, kur buvo vykdomos LDK valstybinės funkcijos, kur buvo tariamas Jogailaičių kurortas. Ir viena, ir kita yra išsigalvojimai, kuriuos bandoma pateikti į istoriją labiau neįsigilinantiems.
Birštonas LDK laikmečiu, visgi pripažinkim, buvo perferija. Taip, Birštonas didingas tuo, kad tai antra po Stakliškių (1375) vietovė 1382 metais pakliuvo į Gediminaičių, o vėliau į Jogailaičių veiklos istorinę orbitą, jis didingas savo plačiu valsčiumi ir didele įtaka aplinkiniams kaimynams. Iš Birštono dvaro ir valsčiaus gimė ir Balbieriškis (1502), ir Prienai (1578), ir daugelis kitų Prienų rajono savivaldybei priklausančių kaimų. Nuostabus tada ir dabar savo gamtos rojumi Birštonas. Tačiau, mielieji, visgi nepersistenkim. Karališkieji miestai mūsų LDK istorijoje buvo tik Krokuva, vėliau – Varšuva, o kartais Vilnius (ištisai valdant Aleksandrui Jogailaičiui 1492–1501).
Turėkim orumo sau pripažinti, kad tiek savo žymiai didesne pilimi, ten nuo senų laikų buvusia bažnyčia, iš Kauno pavieto, kuriam priklausė ir Birštono valsčius, labiau išsiskyrė kaimyninis Punios valsčius. Žemės teismo sesijos vykdavo Kaune, o dvi – Punioje. Ir tai ypatingai Punios prioritetus prieš Birštoną patvirtina (Raimonda Ragauskienė. Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX amžiaus. V., 2004, p. 36 – toliau Raimonda Ragauskienė). Punios didesnę įtaką LDK parodo ir tai, kad Birštono dvaras ilgą laiką mokėjo dešimtinę Punios bažnyčiai (S. C. Rowell. Acta primae Visitationis diocesis Vilnensis anno Domini 1522 peractae / Vilniaus Kapitulos archyvo Liber IIb atkūrimas V., 2015. p. 26). Neužmirškim ir neleiskim apgulti dulkėms svarbiam humanitarinių mokslų daktarės, profesorės, Lietuvos istorijos instituto vyresniosios mokslų bendradarbės Raimondos Ragauskienės istorinei studijai apie Birštoną. Autorė savo nesenstančiu darbu įrodė realią Birštono dvaro ir valsčiaus įtaką LDK ir aplinkiniams kaimynams. Didžiausią įtaką Birštonui darė ne valdovų apsilankymas ir jų dalyvavimas medžioklėse, o valdovo vietininkai, ypatingai kunigaikštis, viso krašto didžiūnas Motiejus Mikitinyčius (1537–1539), Ivanas Gornostajus (1539–1558), Aleksandras Vladyka (1558–1578). Jie išplėtė Birštono dvarą, sutvarkė Birštono girią, kruopščiai rūpinosi LDK didžiojo kunigaikščio žirgų kaimenėmis (Raimonda Ragauskienė, p. 39–55). Tik jų vardų Birštone jokiuose pavadinimuose nesurasime. Kaip dažnai kopiantis į Vytauto kalną, siūlyčiau Turizmo informaciniam centrui ten stenduose bent pažymėti valdovus ir jų paskirtus valdytojus, susijusius su Birštono dvaru. Tai skatins tikrąją istorinę sąmonę, o ne kartais visgi išsišokantį kalakutinį įvaizdį. Ir visgi, siūlyčiau Birštonui ne „susikaralinti“, o demokratizuotis. Ką tai reiškia? Jau du šimtai metų, kai Birštone nuolatos plušo mineralinių vandenų tyrinėtojai, po kelis mėnesius, o ne po porą parų, kaip valdovai, čia gyveno Vilniaus ir Kauno gydytojai, sveikatos specialistai, grąžindami žmonėms sveikatą. O kiek čia demokratų, tikro elito dirbta. Vien Birštone dirbusių Stanislavo Bonifaco Jundzilo (1761–1847), Aniceto Renjė (1804–1871), Ivano Radeckio (1835–1904), Vladislovo Zahorskio (1852 –1927), LSDP įkūrėjo, daktaro Andriaus Damoševičiaus (1865–1935), Balio Matulionio (1895–1974), žydų tautybės gydytojų Solomono Kabakerio (1890–1941), Saros Finkelštinaitės-Švarcienės (1903–1941) asmenybės ir daugiau kaip šimtas kitų, viską pasako. Įvertinkime ne tik šias asmenybes, bet ir visus šimtmečių gydytojus. Juk Birštonas jau vos ne 160 metų – sveikatos miestas-kurortas, dėl jų pasiaukojimo, profesionalumo egzistuoja. Jie, gydytojai, čia yra tikrieji čiurlioniški karaliai, laikantys savo rankose žmonių sveikatą. Išmokę gerbti juos, išmoksime gerbti žmogiškumą, eilinio darbuotojo darbą Birštone, kuris yra neįkainojamas.
Straipsnyje yra panaudota Zahorskių giminės albumo nuotraukos iš Birštono kopijos. Originalai saugojami Varšuvos Nacionalinėje bibliotekoje (Biblioteka Narodowa). Greitai kitame straipsnyje pateiksime svarius istorinius dokumentus, kurie bylos, kad jau pats laikas baigti krašto istorijos „apendikso“ įvaizdinį Prienų istorijos nuo 1502 metų eskalavimą.
Vytautas Kuzmickas, istorikas
