Akimirkos iš Birštono šventės

Vilija Čiapaitė

Po gaivaus nakties lietaus Birštonas pasitiko svečius ir gyventojus šventiniu šurmuliu. Kermošius it magnetas traukė tuos, kurie norėjo pasmailinti akį, nusipirkti tik jame parduodamų pirkinių. Čia galėjai įsigyti nuo prieskonių, arbatų iki rūbų. Magėjo nusipirkti ir dzūkiškų lašinukų, kumpelių, pasmaguriauti saldumynais. Eidama pro kermošiaus gatvelę užpildžiusius prekeivius, pamačiau už palapinės užsislėpusį vyrą, mezgantį kojines, o gal pirštines. Juk Lietuva pasižymi tuo, kad vasara trumpesnė nei žiema, tad, kaip sako senoliai, ruošk roges vasarą, o čia… pirk kojines vasarą, nes jų prireiks žiemą. Tolėliau puikavosi megztu paviršiumi skėčiai nuo saulės, kuriais puošdavosi damos.

Na o tie, kurių pilvai gurgėjo, užkąsti galėjo čia pat ruošiamų patiekalų.

Centrinis parkas skambėjo nuo vaikų krykštavimo. Čia jie tėvelių padedami ropštėsi ant čiuožyklų, sūpynių, pūtė ir leido oran muilo burbulus, kiti gi mokėsi žongliruoti kamuoliukais, kurie it kokie išdykėliai vis nepaklusdavo ir pasišokčiodami nutūpdavo žolėje.

Birštono muziejus

Gatvelių labirintais teko nukulniuoti iki muziejaus, nes čia norėjosi pasižvalgyti po Aldonos Ruseckaitės meninių fotografijų parodą ir išgirsti jos pasakojimo apie Jono Mačiulio – Maironio sodą. Fotografijos, kuriose A. Ruseckaitė įamžino tai, kas jai gražiausia ir kas džiugino jos akį bei sielą, puikiai dera su šios dienos renginiu, o kad viskas susilietų ir taptų vienu – tai renginys muziejaus kiemelyje.

Kamerinėje aplinkoje susirinkusieji klausėsi „Aušrinės“ choro dainų ir Aldonos Ruseckaitės pasakojimo apie J. M. Maironį, jo meilę augalams ir nuostabiai Lietuvos gamtai, kuri atsispindėjo jo eilėse. Tik muziejininkė, gyvendama istorija ir kruopelė po kruopelės rinkdama informaciją apie Lietuvai brangius žmones, gali papasakoti apie jų gyvenimo peripetijas ir išgyvenimus. O kad taip yra, buvo akivaizdu, nes klausantis A. Ruseckaitės galima buvo pagalvoti, jos ji su Maironiu braidė po apylinkes ir kalbėjo.

Pati A. Ruseckaitė ne tik poetė, bet ir Maironio muziejaus direktorė. Jos akiratyje ne tik kūryba, bet ir informacijos rinkimas muziejui bei savęs išbandymas fotografuojant bei piešiant. Poetė daugialypė asmenybė, ne kartą įvertinta apdovanojimais.

Bibliotekoje

Jau tapo tradicija, kad prieš biblioteką ir jos patalpose šurmuliuojant Birštono šventei dauguma pasuka būtent bibliotekos link, nes joje galima rasti tai, kas tiesiogiai ar netiesiogiai mus sieja su knyga, jos gamyba. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė supažindino su kūrybinės studijos darbu „Tu gali sukurti knygą“. Šį kartą buvo rodoma ir pasakojama apie popieriaus atsiradimo paslaptis ir ebru, o tie, kurie atėjo, gavo Knygų šalies piliečio pasus.

Bestiariumo knygos kūrimas

Rūta Mozūraitė, Edita Namajūnienė bei Loreta Uzdraitė darbavosi prie Bestiariumo knygos kūrimo ir įrišimo. Norinčių dirbti su kūrybine grupe taipogi netrūko. Tai dar kartą įrodo, jog vaikai ir net suaugusieji domisi tuo, kas nekasdieniška ir nauja.

Apie popierių

Popierius buvo išrastas Kinijoje. O gaminamas taip: augalinė žaliava, naudojama popieriui gaminti, pirmiausia paverčiama vientisa mase, maišant pluoštą su skysčiu, tada skiedinys filtruojamas per smulkų rėtį; ant jo likęs plonas pluošto sluoksnis presuojamas ir džiovinamas.

Į popierių galima pažvelgti kaip į medžiagą, tinkamą daugybei idėjų realizuoti.

Ebru – iš Turkijos atkeliavusi tapyba ant vandens. Šia technika išmargintas popierius naudotas knygų priešlapiams arba viršeliams puošti. Ebru menas net 500 metų senumo. Tapymo ant vandens technika ypatinga, nes piešinys antrą kartą nepakartojamas, o galutinį rezultatą pamatai tik perkėlęs paveikslą ant popieriaus.

O tapymo ant vandens menas gyvuoja jau tūkstantį metų ir pasižymi begale išskirtinumų. Kūrybos proceso metu naudojami specialus vanduo, dažai ir netgi teptukai. Čia nepakartojama ir kantri buvo Irma Čekanauskienė, nes vaikai it užburti stebėjo dažų skleidimąsi vandens paviršiuje, o jų darbeliai buvo nepakartojami.

Penkiaminutė

Penkiaminutė – senoji momentinė fotografija. Taip ji vadinama todėl, kad nuotraukai padaryti užtekdavo maždaug penkių minučių. Ypač populiari ši technika buvo tarpukariu. Fotografuojant naudotos didelės kameros ir fotopopierius, o ne juostelės (kaip įprasta). Fotografas čia pat išryškindavo eksponuotą popierių ir padarydavo būsimos nuotraukos negatyvą. Tada jį perfotografuodavo, antrąjį kadrą taip pat išryškindavo ir gaudavo tikrąjį vaizdą. Čia norintieji nusifotografavo ir nuotraukas, kaip prisiminimą, nešėsi namo. Visas penkiaminutės subtilybes pasakojo, o ir kartu fotografavo Gintas Kavoliūnas.

Birštono istorijos knygos kūrimas

Rimas Driežis ir Marius Jonutis visiems norintiems prisidėti prie Birštono istorijos knygos kūrimo iškalbingai aiškino kaip kuriama knyga ir ką reikėtų piešti.

Prie ilgo stalo būsimi dailininkai ir mėgėjai gavo užduotį – piešti Birštono istoriją. Čia jaunieji kūrėjai savo vaizduotę ir piešimo gebėjimus išreiškė ant ilgo popieriaus lapo. Čia istorijos žinių knyga tikrai turėtų pakeisti istoriją, mat Birštono pilis daugiau panašėjo į Gedimino. Kalne paslėptas lobis pamasins ne vieną lobių ieškotoją, o ant žirgo sėdintis Vytautas priminė, jog esame toje vietoje, kur kunigaikštis ilsėjosi, dar sužinojome, jos karališka šeima mėgo mėlynes, žemuoges ir valgė tik sveiką maistą. Gėlės merei taip pat buvo įamžintos ritinyje, o Banginukas, kuris yra Birštono simbolis, linksmai užbaigė šventinę – istorinę knygą. Ši knyga buvo pagaminta myriamos būdu, o žiūrima bus ekrane, sukant ritinį. Šis įrenginys su piešiniais ir vadinamas myriama.

Tapytojų plenero „Birštonas – Nemajūnai 2012“ darbų pristatymas

Birštono kultūros centre susirinko gausus dailės mylėtojų būrys. Vieni žvalgėsi į ant sienų sukabintus paveikslus ir gėrėjosi dailininkų darbais, kiti gi smalsavo kurį įsigyti, kad namuose būtų jaukiau.

O paveikslų šį kartą buvo gausu, nes plenere dalyvavo daug dailininkų, tai Marius Mindaugas Danys, Edita Mališkienė, Juozas Pranckevičius, Rokas Berdžiūnas, Feliksas Jackevičius, Lilija Puipienė, Jurgita Braziūnienė, Aistė Gabrielė Černiūtė, Rūta Eidukaitytė, Justina Puidokaitė, Valentinas Varnas, Arvydas Kašauskas ir fotografas iš Suomijos Mikko Waltari. Ketvirtasis pleneras kai kuriems dailininkams jau tapo tradicija, o tie, kurie dalyvavo pirmą kartą, džiūgavo sakydami, jog čia kažkaip gerai taposi.

Dailininkų laikinai užimtoje erdvėje bendravimas vyko laisvai, taip kaip ir dera meno žmonėms. Šį kartą išsiskyrė dailininkės Aistės Gabrielės Černiūtės darbai. Moteris, kylanti iš pienių lauko ir tarsi išnirusi iš rūko skraiste apgaubtos žemės, privertė prisiminti, kad mes visi esame žemės vaikai, o tai kūrybiškai išreikšti tegali tik smalsi dailininko akis. Mariaus Mindaugo Danio paveikslai, švytėdami visomis Visatos ir žemės spalvomis, verčia praskleisti jo nutapytą grožio šydą ir pamatyti tekantį upelį, žiemos nušarmojusią trobelę, žydinčią pievą. O koks pleneras be biuvetės, kuri, tarsi jo simbolis, sakyte sako, jog Birštonas buvo yra ir bus.

Merės pusryčiai

Trečios dienos rytas – merės pusryčiai jau tapo tradicija, nes į aikštę rinkosi tie, kurie norėjo ne tik pamatyti, bet ir paskanauti tų jos pusryčių. Merė vaišino pyragu, o jai talkino Tarybos nariai ir Siponių, Nemajūnų, Birštono Vienkiemio bendruomenių nariai. Darni kompanija susirinkusius apdalino čia pat kepamais blynais, grikių koše, o atsigaivinti buvo galima gira, arbata arba kava. O šauni lietuviška muzika neleido liūdėti ir kvietė draugiškai pabendrauti ir padėkoti merei už gausų stalą ir šventę, kuri šiais metais tikrai pavyko. Tačiau kokia šventė be darniai dirbančios komandos ir gero oro?

Taip pat skaitykite