Vilija Čiapaitė
Sakoma, jog ąžuolas, tai medis, kuris šimtmečius giliai įleidęs šaknis į žemę, savo galybe džiugina žmones, kurie apie jį istorijas perduoda iš kartos į kartą. Ne veltui visoje Lietuvoje sodinamos ąžuolų giraitės, kad jų paunksmė, ilgaamžiškumas primintų, jog esame stiprūs, užsigrūdinę ir nepalenkiami. Tačiau ir ąžuolai neatlaiko gamtos stichijų. Juos išverčia vėtros, suskaldo žaibo kardai, bet šaknys – visada lieka.
2015 metais per Skriaudžius praūžusi audra išvartė medžius, nulaužė jų ne vieną. Neaplenkė ji ir kapinių, kur augo ąžuolas, saugantis mirusiųjų ramybę. Virsdamas jis kartu su šaknimis iš žemės išvertė ir mažą karstelį (liudininkų teigimu). Kieno jis? Kas buvo palaidotas ir kas pasodino ąžuoliuką, kuris ilgus metus saugojo mirusiojo mažylio ramybę? Istorija šiuos faktus nutyli…
Skriaudžių kaimo gyventojai nutarė, jog ąžuolas negali virsti malkomis, kurios degtų kelių trobų krosnyse ir šilumą skleistų tik ten. Organizacinė komanda – Virginija Naudžiūtė, Raminta Grėbliauskienė, Daiva Mikalavičienė, Jelena Aleksienė ir daugiau bendraminčių – nutarė, jog ąžuolas neturi pranykti. Pasitarus su skulptoriais, buvo nuspręsta, kad galima sukurti net dvi skulptūras. Ąžuolas turi atgimti!
Priešais Skriaudžių kultūros centrą – erdvė, kuri prašyte prašėsi kažko ypatingo. O kultūros centro pastato kitoje pusėje ir mokykla, darželis, kur mokomasi, dainuojama, švenčiama.
Ne veltui sako, jog šiuose namuose susirenka žmonės, kurie kaip kumštis. Čia tau gali ir pamoti, linkėdami geros kelionės, ir paspausti, jei ne taip elgiesi. Beje, čia renkamasi, kuomet vyksta renginiai, susitikimai, šventės. Tad vienbalsiai buvo nutarta, jog erdvėje, kurioje galima pabūti drauge, reikia padaryti medžio skulptūrų alėja. Ji nedidelė, tačiau juk nedidelėje širdyje būna daug meilės!
Pirmasis stogastulpis – skirtas kanklėms. Jis primena, jog Skriaudžiai yra kanklininkų Meka, kur jos skamba ir neša žinią apie šį instrumentą ir dainas, puikiai derančias kartu. Antrasis būsimosios alėjos stogastulpis – skulptūra, skirta Lietuvos 100-mečiui paminėti, o trečiasis – tam nežinomam kūdikiui, kurio karstelį saugojo ąžuolo šaknys, globodamos nuo negandų, nuo pašalinių akių. Gal pribrendus laikui ąžuolas parodė, jog istorija pasiliks sau anuometines paslaptis.
Šaunu, kad 350 metų sukaktį atšventę Skriaudžiai gyvena nuotaikomis, kurios sujungia tiek jauną, tiek vyresnį. Čia dažnai skamba muzika, dainos, kurioms pritaria jau į antrą šimtmetį perkopęs ansamblis „Kanklės”.
Ir prie visos gausos bendruomeniškumo ne atsitiktinai atsirado ąžuolas, kuris tęs pradėtų darbų ir minčių seką alėja, įamžinsiančia visa, kuo gyvena ir kuo kvėpuoja Skriaudžiai. Ir nesuklysiu pasakydama, jog čia gyvenantys žmonės moka ne tik darbus dirbti, bet ir iš kartos į kartą juos susieja su muzika, geromis idėjomis, tuo, kas garsina šį kraštą.
Išrautas ąžuolas ir jo duoklė žmonėms – tai dar vienas įrodymas, jog viskas vyksta ne šiaip sau, o su minties gija, kurią tęsia šio krašto žmonės.
O žinia, jog šio skulptūrų ansamblio sumanytojai – patys Skriaudžių gyventojai, kurių dėka surinktos lėšos taip pat skirtos atlikti darbams, dar kartą įrodo, jog šio krašto žmonės vieningi. Beje, skulptūros-stogastulpiai atliekami pagal brėžinius, kuriuos paruošia ir pagal juos pagamina kūrinius Algimantas Sakalauskas – tautodailininkas, medžio skulptorius, Tautodailės asociacijos narys. Prieš prakalbindamas medį jis kiekvieną detalę išstudijuoja, sujungia, paruošia brėžnius. Tik suderinus su bendruomene darbai pradedami. Tad kiek teks laukti trečiosios skulptūros-stogastulpio, tik finansinio sprendimo greitumas. Ir šventai tikiu, jog Skriaudžių gyventojai savo alėją greitai papildys dar viena – skirta nežinomam kūdikiui…
Visų geradarių nesuminėsiu, tačiau jų labai daug ir kiekvienas tai darbu, tai kitokia parama prisidėjo prie šio ansamblio atsiradimo, kuris liks ateities kartoms. Ir jie neš žinią tolyn apie Skriaudžius ir šios gerumo salelės gyventojų dideles širdis.
