Jiezne atverti sieninės tapybos lobiai

Iš tiesų, sieninė tapyba Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir nebuvo paslėpta – ji visada buvo prieš akis parapijiečiams, pamaldose besilankantiems atvykėliams. Tikriausiai, ne vienas atkreipė dėmesį į lubų paveikslus, tapytinius altorius, bet vargu ar kas pagalvojo, jog tai – didžiulė paveldo vertybė, lobiai, palikti mums praeities kartų. O kad įvertintum tai, ką turi, kartais reikia išvysti nustebusį pašaliečio žvilgsnį, išgirsti jo pagyras. Tai ir padarė rugpjūčio 26-ąją Jiezną aplankę svečiai – Europos paveldo dienų programos dalyviai iš Prienų ir Kaišiadorių, jiezniečių bičiuliai lenkai iš Suvalkų vaivadijos. Vos atvykę į miestą, jie buvo sužavėti baltabokštės bažnyčios grožio, ne mažesni lobiai atsivėrė ir viduje.
Freskų išlikę itin mažai
Lydėdama svečius, trumpą bažnyčios istoriją jiems papasakojo Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausioji specialistė Irena Urbanavičienė, jieznietė, besidominti savo krašto istorija ir gerai ją žinanti. Tačiau daugiausiai paslapčių susirinkusiems atskleidė Prienų Krašto muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė, papasakojusi sieninės tapybos Lietuvos bažnyčiose istoriją. Gaila, tačiau maža teišlikę šio meno pavyzdžių, daug kur rekonstruojant šventoves tapyba paslėpta po tinku ar užtapyta, o daug medinių bažnyčių dar ir sudegė kartu su visais jose esančiais meno šedevrais. Šiuo atžvilgiu Jiezne statyta didikų Pacų funduota bažnyčia yra tikras lobis, išlikęs per karus ir suirutes, iškentęs restauravimus ir laiko poveikį. Kaip sakė klebonas Rolandas Bičkauskas, 1972 m., gelbėjant bažnyčią nuo uždarymo, imtasi atnaujinti lubose tapytus paveikslus, ir tai padaryta neitin gerai. Tačiau, galvodami apie ateitį, restauratoriai freskas užtapė lengvai nuimamu dažų sluoksniu, todėl jas atnaujinti būtų labai lengva. O tai padaryti tikrai reikėtų, nes, pasak E. Juodsnukytės, gana sunku atpažinti nutapytus šventuosius, išskirti jiems būdingas vaizdavimo detales.
Relikvijos iš praeities
Lubų skliautą Jiezno bažnyčioje puošia šešios kompozicijos, kurias vienija scena „Šventosios dvasios atsiuntimas“. Paskliautėse ovaliose liunetėse nutapyti svarbūs bažnyčiai šventieji, žemiau – apaštalai ir evangelistai. E. Juodsnukytė pastebėjo, jog freskos čia turi ypatingų bruožų, išskiriančių jas iš kitų 18 amžiuje al secco technika tapybos darbų. Bažnyčios sienose matomi dvylika tapytų altorių, kadaise buvusių itin populiariu puošybos elementu, tačiau ilgainiui beveik visai sunaikintu, išlikusiu tik kai kuriuose maldos namuose. Susirinkusieji galėjo iš arti apžiūrėti šiuos kūrinius, pasidairyti vienu gražiausių baroko architektūros pavyzdžių laikomame pastate.
Vos žymūs sieninės tapybos ženklai matomi ir dar viename baroko stiliaus statinyje – išlikusiame didikų Pacų statytų rūmų fligelyje, kuriame pasisvečiuoti leido dabartinis jo savininkas Kęstutis Derliūnas. Įsigijęs šį pastatą, jis ėmėsi jį remontuoti, atrasdamas vis naujų praeities grožio detalių, kurios pateiktos ir mokslininkų įvertinimui. O apie buvusią pastato didybę bylojo salės sienas puošiantys dailininkės S. Strauzienės paveikslai, juose atkurti Pacų rūmai, ūksmingas parkas. Į tą tolimąją praeitį nukėlė ir muzika, senoviniais rūbais pasipuošę pranešėjai, nemirtingieji M. K. Čiurlionio kūriniai. Apie sieninę tapybą, išlikusius pastatus ir juose esančias freskas susirinkusieji daug sužinojo ir iš dokumentinio filmo, sukurto Europos paveldų dienų programai.
Norėdami prisliesti prie senovės meistrų sukurto grožio, važiuojame į tolimas šalis, į žymius miestus ir garsias vietoves. Tačiau Europos paveldo dienos padeda suprasti, kad gyvename meno šedevrų apsuptyje, dažnai jie čia pat, šalia, kasdien matomi, bet nevertinami. O juk savąją istoriją, savuosius grožio kūrėjus ir jų darbus turėtume geriausiai pažinti, ir tik tuomet reikėtų dairytis svetimuose kraštuose.