Joninės, ko gero, populiariausia šventė Lietuvoje vasarą. Vienur jos švenčiamos su senaisiais pagoniškaisiais ritualais, burtais ir žaidimais, kitur tai tiesiog smagūs susibūrimai, kai pagerbiami Jonai ir Janinos, kai dainuojama, šokama ir bendraujama, nes tokią dieną susitinki net ir labai seniai nematytus gimines, pamirštus jaunystės draugus. Tiesa, ne kiekvienas gali sau leisti vykti į šventę tolimesnėje vietovėje, be to, daug smagiau linksmintis saviškių apsuptyje. Medžionių seniūnaitijos seniūnaitė Živilė Mykolaitienė taip pat nutarė, kad šios dienos varduvininkų yra ir savame krašte, kad juos ir patiems galima pradžiuginti nedidele, bet jaukia švente. Todėl birželio 23-iąją pamiškėje prie Alšininkų kaimo buvo sukrautas laužas, o prie jo susirinko pulkelis švenčiančiųjų – vieni patys Jonų ar Janinų vardo turėtojai, kiti – jų vaikai, broliai ar seserys, vienaip ar kitaip susiję su šiuo populiariu vardu. Nepamiršo šventės šeimininkai ir kitų varduvininkų – juk ši diena yra Rasų šventė, minima Lietuvoje daug seniau nei Joninės. Tad šventės kaltininkai buvo apvainikuoti, nuoširdžiai pasveikinti seniūno pavaduotojos Nijolės Ivanovienės, seniūnaitės Ž. Mykolaitienės ir visų šiame gražiame gamtos kampelyje tądien susibūrusių žmonių. Nenuobodu buvo ir vėliau – visi linksminosi šokdami, dainuodami ir žaisdami, maloniai šnekučiuodamiesi prie suneštinių vaišių stalo Egidijaus Katkausko pirtelėje, laukdami neskubančių sutemų, kad jose karštai sužiburiuotų šventės simbolis – Joninių laužas.
Pirmosios Joninės Medžionių seniūnaitijoje buvo nedaug žmonių subūrusi šventė, tarsi bandymas įvesti naują tradiciją, pripratinti prie jos žmones. Reikia tikėtis, kad renginio sėkmė paskatins veiklius medžioniškius ir toliau ieškoti būdų, kaip suartinti kaimynus, paskatinti juos bendrauti ne tik reikalui esant, bet ir leidžiant laisvalaikį, pagerbiant vieni kitus ypatingomis progomis.
