Vilija Čiapaitė
Iš ciklo „Neišgalvotos istorijos“
Įsibėgėjus vasarai, mes, vaikai, vis prisimąstydavome kokių nors išdaigų. Nužiūrėję užmiestyje tuščią apleistą sodybą, kurios sode sirpo vyšnios, nutarėme jų prisiraškyti. Niekas sodo neprižiūrėjo, šeimininkai neatvažiuodavo, o troba stūgsojo apleista, lentomis apkaltais langais. Kokia ten troba, tiksliau trobeliukė, kurioje šeimininkavo vėjai. Niekam ji nebuvo reikalinga, o tuo labiau sodas, žolė kuriame nebuvo pjaunama ir siekė mūsų galvas.
Vieną vėlyvą vakarą trise patraukėme prisiraškyti vyšnių. Įsiropštę į didelius vaismedžius, pakėlę šaką prieš mėnulio blyną, skynėme ir pasigardžiuodami taršėme aitrokai saldžias uogas. Aplink tylu, ramu. Įsidrąsinome ir pradėjome garsiau kalbėti, juoktis. Staiga sodo gilumoje pasigirdo: „Ką čia veikiat svetimam sode?“ Vajetau, kaip išsigandau! Iš medžio iškritau, kaip obuolys. Nejausdama kojų, daviau joms žinią kurti kuo toliau nuo sodo. Baimės akys didelės, tad neišgirdau besijuokiančių miestelio vaikų. Taip lėkdama užšokau ant sudužusio stiklainio ir, pajutusi didžiulį skausmą, surikau: „Ai, įsidūriau!“ Ir kritau ant žemės. Jau nebereikėjo bėgti, nes iš kulno pasipylė kraujas, o aš sukniubusi pradėjau verkti. Prie manęs prišoko vaikai ir, pašvietę žibintuvėliais, pamatė, kad žaizdos būta gana gilios ir didelės. Tada sesuo, nusivilkusi baltinukus, sutvarstė, bet kraujas niekaip nenustojo bėgęs. Tuomet užsikorę mane ant pečių namo nešė pakaitomis. O dvigubai padidėjęs ir iš paskos ėjęs smaližių būrys pasakojo, kaip išgirdus šnarančius medžius ir tylius balsus, labai išsigando, manydami, kad sugrįžo šeimininkai. Po kiek laiko jie suvokė, kad sode vyšniauja tokie pat smaližiai, kaip ir jie, tad sumąstė išgąsdinti. Iš mūsų trijulės tik aš viena išsigandau ir nukentėjau.
Taigi vyšniavimas baigėsi trauma – užkulnis ilgai gijo. Mama, sužinojusi apie mūsų nuotykius, taip užsuko visiems ausis, kad ilgai peršėjo, o aš nuo tada daugiau nėjau ieškoti nuotykių.
