Žmogus turėtų išmokti tartum iš savo vidaus gilybės žvelgti į gyvenimą. Ir todėl jam reikalinga tą gilybę suvokti ir čia gyventi. Tuomet stovėtų jis pilnoj šviesoj. Nelengvas tai dalykas ir neįgyjamas taip – vos pamanius. Bet iš prityrimo žinoma, kad tasai, kurs ieško, kas gražu, teisu ir prakilnu, pagaliau tikrai suranda šviesą.
Vydūnas
2018-ieji – Vydūno metai. Kovo mėnesį vienur kitur paminėtos 150-osios šio iškilaus žmogaus gimimo metinės. Rengiant Vydūnui skirtą literatūros parodą „Šviesos ir išminties nešėjas“ ne kartą dingtelėjo mintis, jog tiesą sakė kultūros ministro poste būdamas aktorius Remigijus Vilkaitis: skundžiamės, kad trūksta pinigų naujoms knygoms, bet ar skaitėme pamatines, seniai išleistas? Kiek Lietuvos valstybės ir tautos vairininkų perskaitė Vydūną? O juk jo raštuose viskas yra: kaip tautai išlikti, kaip savo kalbą ir sveikatą saugoti. Stulbinantis šio žmogaus darbštumas ir sugebėjimas prasmingai išnaudoti sau skirtąjį laiką, toli siekianti, antrą šimtmetį neblėstanti jo šviesa. Tai – turbūt iš filosofo darnos su savo aplinka ir su žmonėmis, iš kūno ir dvasios dermės.
Neseniai Birštone viešėjęs lietuvių kalbos tyrinėtojas, programuotojas Henrikas Kulvinskas (kurorte gyvenusio poeto, režisieriaus Povilo Kulvinsko sūnus) greta kitų mūsų kalbos įdomybių priminė ir tai, jog Vydūnas vienintelis rašė tik lietuviškai, filosofiniuose, istoriniuose savo veikaluose apsiėjo be kitų kalbų skolinių. Pastaruosius mes dažnai pavadiname tarptautiniais, o išties dažniausiai tai – tik svetimų kalbų žodžiai, kurių kilmė – neretai lietuviška.
Jau nauja karta užsaugo, bet neišsivaduojame iš turbūt tarybiniais metais įsigalėjusio įsitikinimo, jog visa, kas – ne mūsų pačių, yra geriau ir vertingiau. Norvegiški raštai gražesni už tuos, kuriuos matėme senose mamos mezgimo knygose, sveikos gyvensenos patarimai naudingesni kinų, britų, amerikiečių knygose, o ne Vydūno raštuose, nors skleidžiamas tiesas jis savo paties gyvenimu patikrino ir išbandė. Dalykines žinias rašome tokia kalba, kad stengdamiesi ją suvokti neaišku net kokiais žodynais turime apsirūpinti. Bet ar tikrai norime būti suprasti – greičiausiai tik savo „moksliškumu“ ar pranašumu prieš kitą pasipuikuoti. „Kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas. Norint gaivint tautą, pirma gaivinama silpnėjanti jos kalba“, – sakė tautos orumo žadintojas ir sergėtojas.
Vydūną paskaityti praverstų ir emigrantams, ir tiems, kurie šalies, miestų vartus skuba atlapoti imigrantams. Mąstytojas primena: „Tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė alsuoja žmogumi. Ji užtvindo sielą, o žmogus įsilieja į tėvynę ir ją įprasmina. Priklydėlio iš svetimos žemės alsavimas nesutampa. Jis negyvena tėvynėje, nesuvokia jos turinio ir esmės, nejaučia jos gamtos ir žmonių, o tėvynė negyvena jame“.
Kultūros veikėjo, filosofo, publicisto, sveikos gyvensenos mokytojo, dramų autoriaus ir režisieriaus, muzikanto ir chorų dirigento Vydūno (Vilhelmo Storostos (1868–1953) raštai skaitytojų laukia bibliotekoje, juos galima rasti ir internete: http://biblioteka.gindia.lt/teosofija/vydunas.html, svetainėje veikia paieška – patogu pasirinkti tai, kas labiausiai domina: būties, praeities klausimai ar sveikata, jaunumas, grožis.
Savo gyvenimu, tautai pašvęsta veikla ir į knygas sudėtomis žiniomis didis Mažosios Lietuvos žemėje užaugęs mąstytojas moko svarbiausio dalyko – būti ir bet kokiomis sąlygomis išlikti išmintingu, žiburį uždegančiu ir šviesą nešančiu žmogumi. O kas atsisakytų tokio bendrakeleivio? Todėl skaitykime Vydūną.
Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios bibliotekos bibliografė
