Lietuvos šviesuoliai Viktoras , Mykolas ir Vaclovas Biržiškos
1918 m. vasaris buvo labai įtemptas Lietuvos tarybos nariams. Dauguma manė, kad svarbiausiame Lietuvos dokumente turi būti užfiksuoti kaizerinės administracijos reikalaujami bendri su Vokietija ryšiai, nes be jų negalima bus kurti valstybės. Keturi „maištininkai“ – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius – manė, kad Nepriklausomybės akte turi būti įtvirtinta tai, kad Lietuva tampa laisva, savarankiška valstybė, nesusijusi bet kokiais priklausomybės ar globos ryšiais su kokiomis nors valstybėmis. Šie keturi Tarybos nariai 1918 m. sausio 26 d., protestuodami prieš daugumos norą palaikyti ir toliau glaudžius ryšius su Vokietija, išėjo iš Tarybos posėdžio. Nepriklausomybės paskelbimo aktas pakibo ore. Iniciatyvos sutaikinti Tarybos narius svarbiu tautai ir būsimai valstybei metu ėmėsi Petras Klimas, istorikas, signataras, vėliau diplomatas ir sovietinio genocido tremtinys.
Kaizerinė Vokietijos kariuomenė Vilniuje
„Taryba vėl persvarstė sausio 26 dienos „krizės vingį“ ir ryžosi eiti tiesiai, t.y. grįžti prie Vilniaus konferencijos vieningai priimtos rezoliucijos, ir atstatytoje vienybėje visiems drauge stoti kovon. Tuo tikslu Taryba prašė mane būti tarpininku, taikintoju, turbūt laikydama mane artimiausiu „maištininkams“. Aš mielai apsiėmiau šį uždavinį atlikti, nors marksistinės studijos mane lenkė prie realizmo, aš dar labiau žavėjausi principo absoliutumu.
Lietuvos šviesuoliai broliai Jonas, Petras,Antanas,Anupras Vileišiai
Sukvietęs savo bičiulius „maištininkus“ į „Lietuvos aido“ būstinę (tada buvau to laikraščio faktinis redaktorius ir ten pat gyvenau), aš greit radau jautrų balsą ir pajutau net slepiamą džiaugsmą jų tarpe. Lyg baisų akmenį nuritau nuo jų krūtinių. Hegeliškos tezės-antitezės-sintezės gija nušvito savo inkarnacijoje. Tos kovingos vienybės triumfui aš turėjau paruošti išperkamosios aukos atnašą. Mano bičiuliai pareikalavo nušalinti nuo pirmininkavimo Taryboje A. Smetoną, kurs, jų nuomone, savo oportunizmu ar net pataikavimu vokiečiams prarado principinį pasitikėjimą. Formalūs rinkiminės technikos argumentai nebeveikė. Turėjau didžiųjų uždavinių vardan pasiimti ir tą rolę. Buvo tai delikatus dalykas, bet aš jį apgalėjau kitokiu būdu. Įtaigiai prikalbėjau A. Smetoną, kad vienybės atkūrimo proga vėl visiems lietuviams susibūrus į kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, patriotinio jautrumo ir pagarbos Lietuvos atgimimo pradininkui ir aušrininkui, kurs yra mūsų tarpe, Jonui Basanavičiui, mes negalime nepašaukti jo mūsų pirmininku. Smetona nerado argumentų prieš tai ir atsistatydino. Mano paruošti Tarybos nariai visi vienu balsu išrinko Joną Basanavičių pirmininku.
Signataras Petras Klimas (1891-1969)
1918 m. vasario 16 dieną Didžioje gatvėje Nr.30, lietuvių komiteto patalpose, iškilmingoje rimties pilnoje aplinkoje, J. Basanavičiui pirmininkaujant, mes pasirašėme nepriklausomybės skelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę nuo savos tėvynės brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės.
To pagrindinio akto tekstas, kurį mes nustatėme solidarumo vedini, skyrėsi nuo visų ligi tol aplinkybių sužalotų pareiškimų. Jis buvo trumpas ir griežtai principinis, kitaip tariant, amžinas, prieš kurį gali reikštis tik atviri ar užsimaskavę priešai.
… Notifikacinėje įžangoje ir pabaigoje tekstas turi galvoje visas valstybes ir todėl atsipalaiduoja nuo krypavimo į vakarus, ar į rytus ir pietus, patį laisvės obalsį paremdamas ne tik Vilniaus konferencijos nutarimu, bet ir bendrąja tautų apsisprendimo teise.
Okupantų veiksmai
Vokiečių okupantai bematant suprato vasario 16 akto prasmę. Kai aš „Lietuvos aide“ visą pirmą puslapį pašvenčiau jo tekstui ir naktį, atlikęs korektūrą, pateikiau karo cenzūrai, man neilgai teko dežūruoti. Visas dalinys ginkluotų kareivių įsiveržė Kuktos kieman ir spaustuvėn ir, padaręs kruopščią kratą, išbarstė raidžių rinkinį, konfiskavo kelis korektūrinius numerius ir uždarė pačią spaustuvę. Tik nedidelį skaičių to reto leidinio, nujausdamas tą egzekuciją, buvau atspausdinęs ir paslėpęs kitose vietose. Laikraščio leidimas taip pat buvo sustabdytas. Teko tad skleisti po Lietuvą tą aktą slaptai spausdintais lapeliais. Boikotavo mus visus ir visi okupacijos organai. Bet mes jį prakišome pro visas užtvaras per patikimus kareiviusir nepriklausomybės skelbimas pasklido pasaulyje iš Vokietijos laikraščių, kurie pirmieji išspausdino vasario 16 d. tekstą.
„Vossische Zeitung“, „Tagliche Rundshau“ ir „Kreuzzeitung“ jį išspausdino vasario 18 d., o vasario 20 d. jį perskaitė Reichstage katalikų centro pirmininkas Grioberis“ (Petras Klimas. Iš mano atsiminimų, V., 1990, p.117-119).
Jonas Basanavičius, senatvės palaužtas ir pasijutęs ne per imlus politikos vingiuose, atsisakė savo nervingo Tarybos pirmininko posto. Niekam nekandiduojant dauguma balsų vėl buvo išrinktas A. Smetona. Prasidėjo valstybinių išeičių, finansinės pagalbos ir pagalbos ginklų tiekimu Lietuvos valstybei pasaulyje ieškojimo metas. 1918 m. lapkričio pradžioje Vokietijoje įvykus revoliucijai, Lietuvoje prasidėjo valstybinių ir parapijinių struktūrų provincijoje kūrimas. Lietuva turėjo savo teises pasaulyje ginti nuo bolševikų, želigovskininkų, o vėliau nuo bermontininkų.
Vasario 16-osios akto signatarų, būsimųjų ministrų ir savivaldybininkų jaunystė, išsilavinimas, kompetencija, pasiaukojimas ir patriotizmas buvo tie svarbūs veiksniai, kurie sukūrė tarpukario Lietuvą, jos ekonominį ir politinį stabilumą, žmonių pasitikėjimą valstybe. Kurdami Lietuvą, kurdami kraštą, iš Vasario 16-osios akto signatarų turime imti pavyzdį. Kai kurie signatarai iš Anapilio tiesiai kai kuriems iš mūsų ir sako: „Mielieji, pavargote, pasenote, nesuspėjate eiti su laiku, per daug galvojate apie save ir savo naudą, pasitraukite, užleiskite vietas jauniems. Lietuvoje reikia dėmesio Lietuvos žmogui, reikia Signatarų pavyzdžių, kuriais tauta tikėtų ir jais sektų. Su Vasario 16-ąja, mūsų valstybės ir mūsų piliečių garbingos praeities, pergalių, vilties ateičiai ir dvasinio apsivalymo diena!
Istorikas Vytautas Kuzmickas
