Pirmojo pasaulinio karo problemos mūsų krašte dar nėra tyrinėtos. Manome, kad mūsų pateikiama medžiaga bus naudinga krašto istorijos mokytojams, o taip pat gimnazijų baigimo egzaminams besiruošiantiems dvyliktokams.
Pirmasis pasaulinis karas Lietuvai atnešė nelaimes ir vargus. Jau 1915 m. sausio mėnesį Rytprūsiuose patyrusi pralaimėjimą, carinė kariuomenė diena po dienos atidavinėjo vokiečiams pozicijas Suvalkijoje. Nepasitikėdama Mažosios Lietuvos gyventojais, caro valdžia juos kartu su gyvuliais vijo iš savo gimtųjų vietų, gąsdindama tariamu kaizerinės administracijos žiaurumu. Kazokų daliniai degino paliktus kaimus, sušaudė nemažai žmonių, nepagrįstai apkaltinę juos kaip išdavikus.
Prienų žydų išvijimas į Rusiją
Lietuvos valstybės istorijos archyve suradome pakankamai didelę ir niekada netyrinėtą 1915 m. bylą. Pagal carinės kariuomenės nurodymus Marijampolės apskrities viršininkas 1915 m. vasario 24 dienos rašte Prienų miesto burmistrui Boleslovui Bonarskiui rašė: „Remiantis Suvalkų gubernijos gubernatoriaus nurodymu įsakome Prienų burmistrui iš Prienų, o taip pat iš aplinkinių vaityščių (valsčių) Gudelių, Veiverių, Fredos, Aleksoto, Panemunės, Pagermonio, Klebiškio, Mikališkio, Balbieriškio kuo skubiau į Vilnių išsiųsti žydus“ (LVIA, f.770, ap.1, b11, p.12). Kovo 3 dieną nurodoma, kad žydai išsiunčiami į Mogiliovo, Černigovo, Jekaterinoslavlio, Taurijos gubernijas, išskyrus Krymą (Ten pat, p.12). Kovo 8 dienos pranešime buvo patikslinta, kad žmonės iš Aleksoto, Fredos ir Panemunės apylinkių turi būti siunčiami į Kauną, atiduodami Kauno gubernatoriaus žinion, o iš kitų apylinkių – į Vilnių, ten dirbančio (Suvalkijos teritorija buvo karo veiksmų zona) Suvalkų gubernatoriaus žinion (Ten pat, p.13).
Žydų išsiuntimas Rusijos kazokų buvo atliktas per dvi savaites, apiplėšiant jų namus ir turimą turtą. Turtingesni Prienų žydai gerai žinojo savo miestelėnų teises, tad su jais buvo elgiamasi pagarbiau. Goldbergo alaus bravoro mirusio savininko Leizerio Goldbergo našlė Dynė Feigi Goldberg Prienuose užsibuvo iki liepos pabaigos, kol surašė ir išsiuntė į Rusiją bravoro įrengimus daugiau kaip 128000 carinių rublių sumai (Ten pat, p.196). Bravoro turtai atsidūrė Mogiliove. Karo metu savininkė jų neteko ir todėl, karui pasibaigus, skubiai pardavė bravorą B. Šakovui (Ten pat, p.213). Į šias aplinkybes ir pilną išsamų bravoro įrengimų turto aprašą joks tyrinėtojas iki šiol nebuvo atkreipęs dėmesio. Atkreiptinas dėmesys į tą Goldbergų turtą name-rezidencijoje, kuris buvo surašytas. Vėliau Prienuose karo metu name buvęs turtas buvo išplėštas ir išpardavinėtas. Hole, svetainėje, dviejuose kambariuose, dviejuose miegamuosiuose, virtuvėje, šalia esančioje bravoro kontoroje buvo vertingų daiktų už daugiau kaip 29 000 carinių Rusijos rublių. Užsienietiški salono baldai, rojalis, persiški kilimai, paveikslai, pasaulinės ir Rusijos enciklopedijų, pasaulinės literatūros klasikos rinkiniai, bronza padengti šviestuvai, ovaliniai veidrodžiai, grojantis gramofonas „Citra“, brangus virtuvės baldų komplektas, prabangūs virtuvės indų rinkiniai, sieniniai laikrodžiai, styginiai ir pučiamieji muzikiniai instrumentai ir daug kitų vertybių (Ten pat, p.203-207).
Į Rusiją turėjo išvykti ir malūnininkas Abelsonas, kurio malūno išvežamų į Rusiją įrengimų turtas buvo aprašytas 12 600 rublių sumai (Ten pat, p.65). Zelmano Jogenzono žemės ūkio mašinų parduotuvėje buvo įvairių ūkinių prekių už 3372 rublių (Ten pat, p.66).
Žinomų Prienų gyventojų turtas iki karo
Į Rusijos gilumą caro administracijos verčiami traukėsi ir dvasiškiai, vaistininkai ir kiti tarnautojai. Jie negalėdavo turto išsivežti, jį apdrausdavo ir sudarydavo jo aprašus, tikėdamiesi karui pasibaigus šį turtą atgauti. Kaip karas sugriovė šių žmonių taikų, ramų gyvenimą, rodo archyvinių dokumentų ištraukos. Štai Prienų klebono Antanavičiaus bute esantis turtas įvertintas per 5000 rublių (Ten pat, p.186). Valstiečio Prano Šalčiaus – 690 rublių (Ten pat, p.182). Juozo Šalčiaus – 5127 rubliais (Ten pat, p.163). Pasiturinčiai Prienuose nuo 1911 m. iki 1915 m. liepos pabaigos gyveno dailininkas Nikodemas Silvanavičius su sūnaus Juozo šeima (Dvaro gatvė Nr.52). Tiesa, turtas užrašytas sūnaus Juozo vardu. Namas susidėjo iš dviejų pastatų: mums visiems žinomo mūrinio namo, gyvenamojo fligelio su virtuve ir veranda. Taip pat nurodytas trečias gyvenamasis namas prie daržinės. Iš kitų ūkinių pastatų paminėti klėtis, ledaunė, kluonas. Juozo Silvanavičiaus sode buvo 287 obelys ir kriaušės. Šeima augino 420 krūmų serbentų, 50 aviečių krūmų, 5 ežias žemuogių ir kitų vaiskrūmių. Pačiuose namuose turimas turtas buvo įvertintas beveik 17000 carinių rublių. Jo bute ant sienos kabojo neabejotinai tėvo pieštuku atliktas, įrėmintas Jėzaus Kristaus paveikslas, įvertintas 50 carinių rublių, ir aliejiniais dažais tapytas paveikslas „Šv. Jokūbas geležinkelio stotyje“, įvertintas 40 carinių rublių, nežinia, kieno ranka tapytas Dievo Motinos paveikslas. Bute buvo 30 rėmų paveikslams (tai rodė Nikodemo Silvanavičiaus kūrybinį procesą), gausi biblioteka (Ten pat, p.183-185), svetainėje stovėjo Gardino miesto Remišo firmos pianinas, įvertintas aukšta 500 carinių rublių kaina, ir daugybė medinių vietinių meistrų ir užsieninių baldų (Ten pat, p.184). Labai gražūs buvo vaistininko Vendto našlės Estelos – Julijos apartamentai (Dvaro gatvė Nr.63), kuriuos sudarė holas, svetainė, virtuvė, miegamasis, vaikų kambarys, rūsio patalpos, vaistinės kambarys, pati vaistinė, sandėliai. Gyvenamosiose patalpose buvęs turtas buvo įvertintas per 7500 carinių rublių (Ten pat, p.163-165). Prabangiai gyveno bajoras Juozas Laukevičius (Ten pat, p.155-155ap.). Šių Laukevičių (Lowkewicziowe) gerai išsilaikiusią kapavietę nesunkiai galima ir dabar surasti senosiose Prienų kapinėse.
Vokiečių evangelikų ištrėmimas iš Prienų
Vokiečių evangelikų istorija siekia beveik 400 metų, ji mažai tyrinėta (tam bus skirtas atskiras straipsnis). Jų istorinis paveldas, kaip ir kitų Prienuose gyvenusių tautų, Prienų valdžiai mažiausiai rūpi. 1633 metais iš evangelikų maldos namai buvo katalikų atimti, jie buvo persekiojami ir turėjo melstis kitose vietose (LVIA, f.1218, ap.1, b.480, p.1-38). 1790 m., Prienų seniūno Kazimiero Nestoro Sapiegos sprendimu, evangelikams tikybinės teisės buvo grąžintos, jie jau tada įkūrė savo mokyklą, bet dėl sudėtingų laikmečio sukrėtimų jie savo maldos namus pasistatė tik 1844 m. (pirmieji maldos namai). Tuo pačiu metu evangelikų parapija gavo teisę kaip paramą valdyti Jackonių kaimo žemes (dabartinėje Birštono savivaldybėje) (Ten pat, b.494, p.11-17). Prienų evangelikų parapija visuomet beveik prilygo skaičiumi Prienų katalikų parapijai. Evangelikų parapija veikė ne tik pačiuose Prienuose, bet ir Skriaudžiuose, Naujojoje Ūtoje, Meškynuose ir kitur. Tarp evangelikų buvo daug vokiečių, o taip pat lietuvių. Prienuose nuo seno žinomos šios vokiečių giminės: Bliochai, Hofmanai, Langai, Lichberiai, Lemanskiai, Zachermanai, Gotšaltai, Šmitai, Švarcai, Cirkvicai, Gasneriai, Obermanai, Valteriai, Hazencheitai ir kiti. Iš lietuvių evangelikų buvo žinomos Naujokų, Bendoraičių, Motiejaičių, Benderių, Grinų, Čepulių, Frankauskų, Stanaičių, Pilkauskų, Raščių, Jonikaičių, Ridelių, Vymerių ir kitos giminės. Tiek vokiečiai evangelikai, tiek lietuvių evangelikai vertėsi žemės ūkiu, vokiečiai – dar ir verslu Prienuose. Čia jie turėjo savo kapines, kurių didžioji dalis yra po „Žiburio“ gimnazija (LVIA, f.1218, ap1, b.153, p.1-9, b.728, p.1-14). Taip pat daug krašto evangelikų palaidota Naujosios Ūtos, Skriaudžių, Meškynų, Balbieriškio kapinėse.
Jau 1915 m. vasarį carinė administracija įsakė vokiečiams pasitraukti iš Prienų ir jų apylinkių, tačiau jie neskubėjo. 1915 m. gegužės 6 d. į Prienus atėjo Marijampolės apskrities viršininko (dėl karo jau veikė Aleksote) įsakymas: „Ne kartą kreipėmės, bet apylinkėse pilna vokiečių kolonistų žemdirbių, tiek bežemių, kurie privalo būti ištremti. Visi vokiečiai su sargyba turi būti pristatyti į Aleksotą, su sąrašais. Pabrėžiame, kad ištremiami turi būti tik vokiečiai, o ne lietuviai vokiškomis pavardėmis, namuose kalbantys lietuviškai, nors išpažįstantys liuteronų (evangelikų) tikėjimą“ (LVIA, f.770, ap.1, b.11, p.32).
Vokiečių padėtis buvo nepavydėtina, jie buvo verčiami kasti apkasus, laidoti žuvusius karius ir arklius, atlikti juodžiausius darbus. Nemaža dalis jų, kaip galintys kenkti Rusijai, buvo sušaudyti, kiti mirė nuo ligų. Į Prienus po karo grįžo labai nedaug ištremtųjų.
Taigi, carinė valdžia ėmėsi žiaurių priemonių tiek prieš Prienų žydus, tiek prieš vokiečius, priverstinai brutaliai juos veždama iš Lietuvos į Rusiją, grobdama jų turtą. Iš Lietuvos dėl to buvo išvežti ar buvo priversti pasitraukti apie 300 tūkstančių Lietuvos žmonių. Į carinę kariuomenę buvo pašaukta apie 64000 šauktinių, kurių pusė žuvo. Nemažai Mažosios Lietuvos vyrų tarnavo kaizerinėje kariuomenėje, kur ne vienas žuvo (Ieva Simonaitytė. Vilius Karalius).
Mūsų kraštas, esantis kairėje Nemuno pusėje, sunkią karo padėtį pajuto – pabėgėlių srautus patyrė 1915 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais, o dešinėje Nemuno pusėje – 1915 m. vasario – rugpjūčio mėnesiais. Per tą laiką Kruonio, Darsūniškio, Pakuonio apylinkėse būta iki 30000 pabėgėlių, Prienų apylinkėse – 20000, Jiezno – 16000 („Lietuvos žinios“, 1915, nr.90, p.3). Rugpjūčio mėnesį dauguma Lietuvos žmonių atvyko į Vilnių, kur padvigubino miesto gyventojų skaičių, o vėliau pasitraukė į Rusijos gilumą.
Kaip tik tuo metu savo aktyvią gydytojo ir piliečio poziciją, dirbdamas tiek Prienų, tiek Jiezno apylinkėse, parodė daktaras Juozas Brundza.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
