Vilija Čiapaitė
Prienų rajono Jiezno paramos šeimai centro Globos centras suorganizavo edukacinę kelionę globėjams ir jų globotiniams į Kupriuose esantį ožkų ūkį „Ožka malė“. Juk vaikai ir jų globėjai ne visada gali sau leisti drauge pabūti kartu, o tuo labiau smagiai praleisti laiką, paiškylauti. Ūkyje „Ožka malė“ visi buvo laukiami – tiek vaikai, tiek suaugusieji. Juk atvykusiųjų laukė edukacija, o vaikų – pramogos!
Važiavau ir mintyse kūriau planus. Kuo gi nustebins ūkio „Ožka malė“ savininkai?
Vos tik išlipus iš automobilio, pasitiko Loreta, jos dukros Lina, Liepa, tolėliau palapinėje cukraus vatos aparatą miklino tėtis Artūras. Baba (taip vaikų vadinama senelė) Svitlana ruošė pagardus gyvūnams. Sūnus Nojus pasirodė pačioje pabaigoje… Tačiau papasakosiu apie visą iškylos-edukacijos smagumą, kurį mums suteikė ūkio „Ožka malė“ gyventojai ir jų augintiniai.
Alpakos
Alpakos rupšnojo žolytę net nepakeldamos galvos. Nors būrelis vaikų ir globėjų priėjo prie aptvaro, patikėkit, jos vis tiek išdidžiai maitinosi. Tačiau buvo galima pastebėti, jog jos šnairuodamos stebėjo, ką joms atnešė. Prieš vaišinant gražuolius Vėją, Vikį ir Sniegių, šeimininkė Loreta paaiškino, jog alpakos yra nuostabios ir joms šiukštu negalima duoti nei bulvių, obuolių. Tad buvo atnešta keletas kibirėlių paruoštų morkų (supjaustytų riekelėmis). Vaikai ir net suaugusieji kvietė alpakas prieiti. Pagaliau jos įsidrąsino. Kiek krykštavimo, juoko, kai gyvūnai paimdavo iš rankų morkų griežinėlius! Žvelgdamas į juos pats galėjai pasijusti vaiku!
Loreta papasakojo, jog alpakos gana tvarkingi gyvūnai, turintys savo tualetą, kuris kaskart išvalomas, o maudosi jos… smėlyje. Pasak gyvūnų šeimininkės, alpakos mėgsta maudytis ir vandenyje, tačiau prisigėrus vilnai vandens jos gali paskęsti, tad stengiamasi jų nemaudyti be priežiūros. Ir dar, kas sudomino ne vieną besiklausantį pasakojimo apie gražuoles alpakas, kad jos niekada negyvena po vieną, joms reikalinga kitų alpakų draugija…
Triušiukai
Keliaujame toliau prie triušių namelių. Patikėkit, tikrų namelių, ant kurių pritvirtintos lentelės su jų vardais. Viename, mažesniame gyvena dvi mažosios Bela ir Bekė. Jos ypač gražios, tačiau gana baikščios, bet noras pagraužti morkytės jų baimes nustumia šalin. Vienas mažylis, glostydamas švelnų triušiuko kailiuką, krykštė iš pasitenkinimo. Mes, stovintys šalia, jau sutelkėme dėmesį ne į triušiukus, o į vaiką, nes jo nuotaika tiesiog pakerėjo! Kitame namelyje jau drąsesni triušiai priminė dalmantinus, o vienas pilkas ir gana draugiškas, nes ramiai kramsnojo morkas ir net nuleido iš laimės ausis.
Toliau patraukėme prie ožkų.
Ožkos ožkelės
Mus pasitiko ant aptvaro sukorusios kojeles ožkos. Beveik pačiame šio būrio gale įdėmiai stebėjo savo bandą baltoji ožka. Kaip paaiškino ūkio šeimininkė, tai šių ožkų vadė. Pasak jos, gal kam ir atrodytų, jog ožkos kvailos, bet jos pačios išsirenka savo vadę, kuri savo amžiumi, stiprumu tinkama vadovauti jų bandai. Ožkos taipogi negyvena po vieną, jos mėgsta gyventi bandoje. Taigi kramsnoja sau vaišes (morkas) ir vis bando nustumti silpnesnes. O jų esama šioje bandoje ne viena. Ožkos turi savo principus ir, be abejo, labai išrankios. Joms pavasarį patinka rupšnoti jaunus dilgėlių ūgius, mėgsta ir šviežius jaunus žolių lapelius, bet stiebai, visokia peraugusi augmenija ne jų skoniui. Taigi prie ožkų aptvaro taipogi smaginosi ne tik vaikai, bet ir patys suaugusieji.
Ožiukų darželis
Ir štai patraukėme prie kito aptvaro. Buvo paaiškinta, jog čia ožiukų (vaikų) darželis. Pririštos mamos atidžiai stebėjo mažylius, o šie ilsėjosi patvoriuose, ant specialių stalų, kur, kaip patikino ūkio savininkė su savo padėjėjomis, mažyliai labai mėgsta laipioti ir vienas kitą baksnoja, kad jiems užleistų vietą. Ir dar. Mums paaiškino, jog jei mes eisime prie ožkiukų, jie nuo mūsų trauksis, bet pamatę nusisukusius – priėję pradės baksnoti į kojas. Taip ir buvo. Nedrąsiai mus pasitiko ir kurį laiką laikėsi saugaus atstumo. Tačiau ir čia pasireiškė vaikiškas išdykėliškumas, nes su mažaisiais lankytojais jie labai greitai atrado bendrą kalbą.
Vištų karalius prižiūri tvarką
Čia pat kitame aptvare kapstėsi vištos. Dvi susikabino snapais, susipyko. Štai čia tvarką ir padarė gražuolis gaidys. Vienai kepštelėjo snapu, kitą prikūlė sparnais. Tuomet aptvare nurimo triukšmas ir vištos kapstėsi toliau. O jų prižiūrėtojas išdidžiai vaikščiojo, retkarčiais mostelėdamas sparnais…
Čia pat tvenkinyje uodegomis plekšnojo vandenį amūrai, karosai, plačiakakčiai, lynai. Jie taip pat turi savo erdvę, kuri saugiai aptverta tvora.
Grįžus į erdvę, kur visų laukė ožkų sūris, varškė, uogienė, pyragas ir cukraus vata. Mažieji vaišinosi ir džiugiai leido laiką, o suaugusieji turėjo ką aptarti ir džiaugėsi neįprasta ir kartu puikia edukacija, kuri sužavėjo jų globotinius ir juos pačius.
O aš iš šio ūkio „Ožka malė“ parsivežiau nuostabias emocijas ir žavėjausi vaikų darbštumu! Pasimėgauti edukacija apie ožkas ir kitus ūkio gyventojus vaikams ir jų globėjams labai daug padėjo patys gyvuliukus prižiūrintys vaikai. Pastebėjau, jog jie puikiai žino, kokie darbai ir užduotys jiems priklauso, ir visus darbus atlieka su malonumu. Jie žino, kaip reikia prižiūrėti augintinius, kada išvalyti namelius, gardelius, kada juos šerti, net žino jų elgesį. Ypač smagu matyti, jog vaikai tai daro ne kaip privalomą darbą, o su malonumu. Juk vaikai yra vaikai.
Jau prieš sėsdama į automobilį, išgirdau sakant, jog šunį Mėtą (Tatrų aviganis) vesis pasivaikščioti apie keletą kilometrų. Šuo didelis, tačiau tai dar vienas augintinis, kuriam skiriamas nemažas dėmesys. O tvarte ramiai rupšnojo šieną ožys, kuris ir yra visų ožiukų tėvas, kurio dėka maži ožiukai džiugina visus atvykstančius.
Beje, ūkio aplinka puikiai sutvarkyta, pagalvota apie erdves poilsiui. Čia pat esančioje krautuvėlėje galima įsigyti ožkų sūrio, pieno, jogurto, varškės, kiaušinių. Taigi namo vykau su gera nuotaika, tikėdamasi, jog šį ūkį atras ne vienas, kuomet galės pasimėgauti puikiai praleistu laiku tarp draugiškai nusiteikusių gyvuliukų.
