Vilija Čiapaitė
Rasos, Kupolinių šventė yra nuo seniausių laikų, kai Lietuvoje nebuvo krikščionybės. Burtai iš vainikų, žolynų, vainikų plukdymas, šokinėjimas per laužą, kad žmonės, gyvuliai pasveiktų, kupoliavimas – tai nepaprastai seni papročiai, kurie išliko iki šių dienų.
Kai kas šią šventę sutapatina su Joninėmis. Panaršius sužinojau, jog Joninių vardas prigijo tik įvedus krikščionybę. Joninės labai vėlyvas pavadinimas, o visos apeigos ir papročiai yra tiesiog prijungti. Beje, Rasos šventė – kuomet visa naktis būna kupina stebuklų. Senoliai sakydavo, jog laužo ugnis gydanti ir apvalanti, o merginos tikėjo, kad rasa gražina ne tik veidą, bet ir apvalo sielą, o žolynai pranašauja visiems metams įvykius.
Rasos šventė prasideda, kaip ir lietuvių senolių tradicinės senosios šventės – apeiginių vartų perėjimu. Jie būdavo gražiai papuošti. Pereinant vartus buvo dainuojamos specialios atėjimo dainos. Perėję kiekvienas apšlakstydavo rankas, veidą šaltinio vandeniu, nes tai yra labai sena tradicija.
Ir dar. Ugnis vienas svarbiausių motyvų Rasos šventėje, nes ji sustiprina saulę, kuri po trumpiausios nakties pradės silpnėti ir dangaus skliaute sukti vis mažesnį ratą.
Beje, tikima, jog Rasos suvienija žmones, nes šioje šventėje visi įtraukiami šokti, dainuoti, o dar ir vainikus pinti bei juos plukdyti.
Be to, visi eina ieškoti paparčio žiedo, kuris pražysta tik šią naktį ir radusysis tampa visada jaunas ir jo norai pildosi.
Tokie lietuvių liaudies tradicijos ir papročiai, kuriuos mums paliko proseneliai.
Prienų Beržyno parkas
Vangiai besirenkantys šventės dalyviai vis žvilgčiojo į dangų. Kaip ne kaip, lašas po lašo, bet dangus neprakiuro, nes tarsi pagal susirenkančiųjų prašymus tik atgrasiai grūmojo debesų kumščiais.
Žolynais papuošti vartai laukė ateinančiųjų, o moterys ir vyrai laikė ąsočiuose stebuklingo šaltinio vandenį. Čia pat moterys dainuodamos laikė lininius „abrūsus“ (rankšluosčius), kad apsišlaksčiusieji vandeniu galėtų rankas nusišluostyti.
Ir kokia šventė be vainikų pynimo! Tiek jaunos, tiek vyresnės moterys ir merginos stengėsi išmokti teisingai nusipinti vainiką. Čia ankstyvą rytą žolynų, lauko gėlių prikupoliavusi Prienų krašto edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė paskleidusi juos kvietė susiburti, pasimokinti šio kruopštaus darbelio. Dėdama po smilgelę, žiedelį, paparčio lapelį ji pasakojo apie jų magiškas galias, o nemažas būrelis susirinkusiųjų įdėmiai klausėsi ir stengėsi į savo pinamus vainikus įpinti tik jų norus galėsiančius išpildyti žolynus.
Čia pat scenoje, kad užtraukė ansamblio „Jonis“ dainininkai. Susirinkusieji įsidrąsino ir šoko, kiek tik sveikata leido, o žiūrovai taip pat kartu dainavo ir pasibaigus dainai nuoširdžiai plojo.
Visiems buvo linksma, mat Joninių išvakarės jau vos per Marytės plauką, tad ir jie nebuvo pamiršti.
Taigi toks šventimas – daugiau mitologinis vaizdinys. O kad žmogus būtų laimingas, tereikia paskleisti magiškus šventės burtus ir linksmintis. O ką žinai, juk trumpiausia naktis pilna stebuklų, kurie kiekvienam suteikia tikėjimo jais prasmę. Juk, jei žmogus laimingas, tuomet ir aplinkiniai būna laimingi.
