Vilija Čiapaitė
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko jau po keleto dienų atsiridėjančiam Atvelykio sekmadieniui skirtas renginys. Ketvirtadienis, rodos, įprasta diena, tačiau, jei jis skiria Velykas nuo Atvelykio, turi daug tautinio paveldo reikšmių. Būtent senoliai šią dieną švęsdavo kaip „Ledų dieną“. Taigi, povelykinis ketvirtadienis – ne šiaip sau buvo tarpinė diena.
„Ketvirtąją Velykų dieną, liaudyje vadinamą „Ledų“, ūkininkai ar žemdirbiai neardavo, neakėdavo, net baslio į žemę nekaldavo. Žmonės tą dieną vieni kitus prižiūrėjo, kad tik neprasižengtų šiam draudimui, nes kitaip vasarą ledai javus išmuš“, – pasakojo muziejininkė, edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė. O Atvelykis tuomet buvo vadinamas Dievo gailestingumo švente, Gailestingumo sekmadieniu, Tomo sekmadieniu. Beje, dar buvo vadintas ir Baltuoju, nes žmonės nusivilkdavo baltus drabužius, kuriuos vilkėjo 8 dienas. Dar senais laikais Atvelykio sekmadienis buvo vadinamas Pravadais. Dabar gi dažnai vadinamas Velykėlėmis, Vaikų velykėlėmis.
100 margučių paroda
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyksta paroda, kur galima pamatyti tokią gausą margučių, kurie verčia palinkti prie kiekvieno, skaityti juose siunčiamas žinias, pajusti spalvų spindesį. Kiekvienas jų originalus ir savaip gražus. O kodėl margučiai turi tam tikras spalvas ir raštus, papasakojo Emilija Petrauskaitė ir bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Eglė Uleckienė, kurios ir pravedė renginį.
Margučių galia (informacija pasidalino muziejininkė, edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė)
Svarbiausias Velykų simbolis – dažytas kiaušinis, paprastai vadinamas margučiu. Jis ne tik mūsų krašte, bet ir daugelyje pasaulio tautų simbolizuoja pirmapradiškumą, gyvybės atsiradimą, gėrį, derlingumą, vaisingumą. Pavasarį, kai atgimsta gamta, kiaušiniui priskiriama magiška jėga. Be to, žmonės tikėjo, kad jis galįs į save priimti žmonių bei gyvulių ligas, apsaugoti nuo blogio. Senoliai kiaušiniais apdėdavo žaizdas, nešiodavo juos po laukus, aukodavo derliaus dievams bei mirusiems šeimos nariams.
Kad kiaušinis įgautų dar didesnę antgamtinę galią, jis būdavo dažomas. Paprotys dažyti ir marginti pavasario šventėms kiaušinius yra be galo senas. Ilgus amžius mūsų protėviai kiaušinius dažė natūraliais dažais, pagamintais iš augalų ir balų rūdos. XIX a. pabaigoje buvo pradėta dažyti ir cheminiais dažais. Daugiausia buvo dažoma juoda, raudona, žalsva, geltona ir rusva spalvomis.
Juoda spalva simbolizavo motiną žemę, augmenijos bei vaisių gimdytoją. Senovėje tikėta, kad visa, kas gyva, yra kilę iš žemės. Žemei ir jos deivei Žemynai buvo atiduodama didžiausia pagarba švenčių apeigose.
Aukodami tokios spalvos kiaušinius, žemdirbiai tikėjosi suteikti žemei dar daugiau gyvybingumo bei vaisingumo. Įvairių atspalvių juodą spalvą galima gauti užpylus juodalksnio žievės ir surūdijusius gelžgalius verdančiu vandeniu, raugintų burokų ar kopūstų rasalą parauginus 2–3 savaites.
Raudona spalva reiškė šilumą, šviesą, gimimą, energiją, sėkmingą pradžią. Be to, tikėta, kad ji turi galią pašalinti visa, kas bloga. Gaunama užpylus verdančiu vandeniu daug svogūnų lukštų, vyšnių sulčių, raudonosios arbatos.
Žalia spalva reiškė pavasario augmeniją, augimą, sveikatą, ramybę. Jai išgauti reiks užpilti ryšelį špinatų, petražolių.
Geltona spalva simbolizavo jaukumą, šviesą, šilumą. Ją išgaudavo užpylę morkų, ciberžolių, stiprios ramunėlių arbatos.
Ruda – pribrendusius javus, derlių, pilnatvę. Ją gausime užplikę stiprios kavos, juodosios arbatos.
Mėlyna – dangų, gerą orą, palaimą. Ją išgausime užpylę mėlynes, vynuoges ir raudonąjį vyną.
Pagal tai, kaip nudažytas ir išmargintas kiaušinis, būdavo galima sužinoti, ko gero žmogus linki kitam: ar sveikatos, ar sėkmingo gyvenimo, ar vaisingumo.
Lietuvoje žinomi keli kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyti kiaušiniai išskutinėjami,
karštu vašku išrašomi ir nudažomi svogūnų lukštais, samanomis ir kitu augalinės kilmės nuoviru.
Senoviniai margučių raštų simboliai (bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Eglė Uleckienė)
Nudažytas tik viena kuria nors spalva kiaušinis vadinamas dažytiniu. Išrašyto įvairiais prasmingais raštais galia dar didesnė. Kai kurie mus pasiekę margučių raštai yra prosenoviški, labai senus laikus siekiantys simboliai, bylojantys apie pirmykščio žmogaus pasaulėjautą. Pats žodis „raštas“ tarsi sako, kad tais ženklais kažkas užrašyta, tūkstančius metų prieš atsirandant raidėms. Šiuos simbolius galima įvairiai komponuoti, grupuoti ir dažyti. Tradiciniuose margučiuose ornamentams būdingas centruotas išdėstymas, saikingumas, aiškumas ir užbaigtumas.
Spiralės, žalčiukai, vingelės simbolizuoja gyvybingumą, judėjimą, energiją. Saulučių, apskritimų simboliai – amžinybės ženklas. Svastika – saulės ugnies simbolis. Gyvybės medis simbolizavo pasaulio gyvybę.
Nuo žilos senovės būdingas paprotys margučius dovanoti vieni kitiems, linkėti sveikatos, laimės, džiaugsmo, derliaus. Šiai dovanai priskiriama nepaprastai didelė galia. Margučiai saugomi, kad nesudužtų, ir laikomi visus metus, nes Velykinis kiaušinis atneša laimę. Margutis – geriausia velykinė dovana.
Margučių ridinėjimas ir papročiai, kuriais pasidalino muziejininkė E. Petrauskaitė
Visoje Lietuvoje paplitęs kiaušinių ridinėjimas. Jei kiaušinis pataiko į anksčiau nuriedėjusįjį, kiaušinio savininkas pasiima abu kiaušinius.
Aiškinimų, kodėl per Velykas supamasi, palyginti nedaug. Pirmiausia, tai ateinančio pavasario džiaugsmas. Manydavo, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni javai užaugs, tuo geresnis bus derlius, linai geriau derės. Merginos supasi, kad lengvai ir gerai ištekėtų, kiti – kad galva neskaudėtų ir uodai nekąstų, kad visus metus būtų linksma.
Antrąją ir trečiąją Velykų dieną buvo paprotys laistytis vandeniu, kartais vaikinai merginas net įmesdavo į vandenį. Laistymasis reiškė gerą javų, linų derlių, nuplaunamos per žiemą susikaupusios blogybės, atsinaujinama.
Pirmasis sekmadienis po Velykų – Atvelykis. Iki šio sekmadienio piršliai nevažiuodavo pas merginas. Nederėdavo taip skubėti. Senesni žmonės sakydavo „Jei šitą nedėlią neskubėsi, tai toliau nueisi“.
O pati smagiausia atrakcija – ridenti margučius. Oi, kiek azarto, linksmumo ir rankų plojimo, palaikymo sulaukė kiekvienas, ridenantis margutį. Tokios ir turi būti šventės, apkabintos pavasario žalumos.
Daina sujungė
Tačiau ypač visus sujungė į visumą, kai Pakuonio laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Obelėlė“ užtraukė dainas ir kanklių muzika nukėlė į laikus, kuomet draugėn susibūrusieji minėjo šventes, kartu dainuodami jas švęsdavo ir linksmindavosi. Kartu dainavo, kartu margino, kartu rideno margučius.
Renginys baigėsi linksma gaidele. Žvelgdama į linksmus veidus suvokiau, kad labai trūko jaunimo. Juk reikia įsisąmoninti, jog tik mes galima išsaugoti tradicijas, kurios dar išliko iki mūsų laikų, o tai labai svarbu!
