Taip ir gyvename

Kuo turtingi – tuo dalinamės

Petras Navickas

 

Taigi kartą nuvykstu į Šilutę pas seną pažįstamą, kuris prieš keletą metų nusipirko gražų nameliuką. Darbštus tas mano draugelis, daug triūso įdėjo, kad aplinka būtų graži, tvorą surentė pakankamai pigiai ir gražią, o sodą, kuriame apstu obelų, puikiai praretino. Bet ne apie tvorą ir namą kalbėti norėčiau…

Kai Julius nusipirko nameliuką, jo kantrybę pradėjo bandyti kaimynas. Pasirodo, jis baisiai nenorėjo kaimynų, nes jo trobeliukė buvo apšepus, durys išklypusios, langai samana apaugę. Na, buvo tikra raganų trobelė, o pats kaimynas – vos ne kaip raganius. Na ir pradėjo kaimynas kenkti Juliui, kantrybę bandyti: vos ne kas savaitę prie vartų supildavo šiukšlių krūvas, mėtydavo popiergalius, šakų priversdavo. Juliaus būta kantraus. Jis viską sutvarkydavo ir kaimynui nieko nesakydavo, o sutikęs nusišypsodavo ir pasisveikindavo. Praėjus geram pusmečiui, kai obelų šakos linko nuo obuolių, Julius ryte rado pamazgų kibirą, padėtą prie  pat durų. Nepasimetė, nes kaimyno krečiamos išdaigos jau nestebino. Paėmęs kibirą, turinį išpylė į pamazgų duobę, iššveitė jį ir, pririnkęs gražiausių obuolių, nukakšėjo pas kaimyną. Kai pabeldė į duris, šis, matyt apsidžiaugęs, kad kaimynas atėjo bartis, nustebo: Julius tiesė ranką su pilnu obuolių kibiru  ir pasakė: „Kuo turtingi – tuo dalinamės“. Nuo tada kaimyniški santykiai pasikeitė, o dar Julius pagelbėjo kaimynui suremontuoti trobeliukę, išgrįsti takelius ir dabar rytais net arbatą kartu gurkšnodami apie politiką pakalba.

Taip pat skaitykite