Užgavėnių dieną, lyg pasišaipydama iš žmonių,norinčių ją vyti , žiema surengė tikrai šaunų pasirodymą su specialiaisiais efektais. Tik ką nuvalyti keliai vėl pasidengė sniego sluoksniu, pusnių liežuviai driekėsi ne tik pakelėse, bet ir lyžčiojo patį vidurkelį. Kliūčių švęsti Užgavėnes vis daugėjo, tačiau jiezniečiai, vedami narsaus neaiškaus laipsnio karininko, vis tiek išsiruošė į žygį po seniūniją. Garbingiausioje (o gal šalčiausioje?) vietoje, galingo visureigio viršuje, puikavosi Morė, o ją lydėjo čigonai ir čigonės, ožkelės, velniukai ir, žinoma, Kanapinis su Lašininiu, tyliai kaupiantys jėgas lemiamai kovai.
Vėžionys pasitiko atvykėlius tuščiomis gatvėmis, bet pilnais šilumos ir džiaugsmo bendruomenės namais. O ir Morės palyda atvyko ne šiaip sau – su dainomis ir šokiais, su kuo gražiausiais palinkėjimais ir toliau gyventi tokioje vienybėje, taip stengtis dėl savo krašto klestėjimo ir žmonių gerovės. Juk vėžioniškiai jau seniai nesėdi rankų sudėję – jų bendruomenė atnaujino savo namus, sutelkė žmones bendram darbui, planuoja daug svarbių darbų netolimai ateičiai. O tą dieną šio krašto žmonės buvo nusiteikę švęsti, juk jau daug metų jų kaime Užgavėnės yra laukiamiausia žiemos pabaigos šventė.
Kašonys – tai nuostabaus gamtovaizdžio kraštas, kurio grožis ir žmonių gerumas himne apdainuojamas, o kaip gi jo nesugiedosi, keliaudamas daug žymių žmonių į pasaulį išleidusio kaimo keleliais. Kašoniškių svetingumas ir vaišingumas žinomas kiekvienam čia užklystančiam žmogui, o turtinga krašto istorija siekia kelis šimtmečius. Sniegu aplipdytą Morę ir linksmus jos palydovus į savo kiemą pasikvietė rimta šio kaimo ūkininkė Onutė Navickienė, prikepusi blynų senovinėje „petelnėje“, nepagailėjusi ir stebuklingo užsieninio augalo lapelių paragavimui – o juk jų saldumas cukrų viršija kelis kartus. Tik mažajam Onutės anūkėliui triukšmadariai nepatiko, įprastą namų tvarką ir ramybę sutrikdę.
Išdidi ir atlaši Morė iš Kašonių patraukė į Dukurnonis, garsius ne tik piliakalniais ir ežerėliais, bet ir dainingais žmonėmis. Marytės ir Alekso Nenartavičių sodyba yra šio krašto bendruomenės susibūrimo vieta, čia ir pasidžiaugti, ir rūpesčiais pasidalinti susibėgama, šioje gražioje pirkioje kiekvieną gegužę giedamos „mojinės“. Triukšmingą persirengėlių pulką mielai pasitiko ir sodybos šeimininkai, ir jų kaimynai, ir seniūnaitė Vida Ivanauskienė, nepabijoję su vyresniuoju leitenantu šokį sušokti, su čigonais ir žydais bučiniais pasidalinti. Ir šioje sodyboje kvepėjo blynais, ir čia laukė gausus vaišių stalas, pasak „žydelio“: „O gal toliau ir nebus geriau, gal čia pasiliekam?“. Bet ne, žinia apie žiemos pabaigą po kaimus jau išnešiota, laikas grįžti į miestą, į Jiezną, kur Morės ir jos palydos laukė gausus būrys blynautojų.
Pats šventės įkarštis įvyko seniūnijos „sostinėje“. Aplankę ir padainavę dar kelis svetingus Jiezno namus, Morės palydovai sugužėjo į kultūros ir laisvalaikio centro kiemą, kur jau čirškėjo blynai keptuvėse, kur grojo ir dainavo dar vienas persirengėlių pulkas. Pasistiprinę gardžiais blynais, pašokę ir sniege pasivolioję, Užgavėnių šventėjai įsijungė į Kanapinio ir Lašininio dvikovą, mat, labai jau apylygės buvo jų jėgos. Viską išsprendė virvės traukimo varžybos, o po jų jau teko surengti egzekuciją ir daug tą dieną pamačiusiai Morei. Siuto vėjas, sūkuriavo sniegas, niekaip nenorėjo degti Užgavėnių laužas, bet užsispyrę jiezniečiai šventę pabaigė taip, kaip ir dera – šildamiesi rankas prie žiemos simbolio likučių.
Čigonėlių prognozės rodo, kad jiezniečiai ir visi kiti, Užgavėnių dieną nepabijoję pūgos, žiemą įveikė – jeigu ji ir sugrįš, tai tik trumpam ir tik tam, kad užleistų vietą pavasariui.
