Spalvingas susitikimas su dailininku ir rašytoju Mariumi Jonučiu ir psichoterapeutu Timu Petraičiu

20171202_153109

Gruodžio 2 d. Birštono viešojoje bibliotekoje vyko įdomus, jaukus Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Universali biblioterapijos kalba“ renginys, pokalbis su žinomu dailininku, keleto knygų: „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“, „Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ autoriumi Mariumi Jonučiu ir psichoterapeutu, taikančiu biblioterapiją savo darbe, Timu Petraičiu.

Psichoterapeutas Timas Petraitis apžvelgė knygą „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“. Anot jo, tai – „savęs teigimo, arba žmogaus vidaus įvairovės teigimo“ knyga („keistumas kito akimis“). Knyga tarsi susideda iš 2 knygų: viena – spalvoti tekstai, įdomiai papasakota istorija apie kirmino žavėjimąsi paukščiais, jo norą išmokti skraidyti, atkaklius skrydžių bandymus, išgyventas kitų kirminų patyčias, tikrą virsmą paukščiu, laimės pojūtį, gyvenimo prasmės persvarstymą, sunkų susitaikymą su savimi žiemą, vėl tapimą kirminu ir maistu atskrendančiam paukščiui. Kita – nespalvotos praktinės užduotys, klausimai, žodžių paaiškinimas. Psichoterapeutas įvardijo, kad tai yra ne vilties, ne sėkmės, o siekio knyga, kviečianti mąstyti, atsakyti į klausimus: „Ar darai iš tikrųjų tai, kas tau labiausiai patinka, sekasi, tinka? Ar iš tikrųjų esi tas, kas norėtum būti?“, „Ar uodega visada yra priešingoje pusėje nei galva?“, „Ar visada iš dviejų kuris nors turi būti geresnis?“, „Kiek svarbi į kosmosą skrendantiems žmonėms idėja ir kiek komercija?“ Kartu tai lyg gyvenimo rato knyga, tarsi mandala. Knygoje labai stipri, ryški mintis, kad gyventi sau, gyventi – niekam.

Knyga „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“ – nedidelės apimties, joje nedaug teksto, žodžių, bet labai daug minčių, verčiančių suklusti, pažvelgti kitomis akimis į savo gyvenimą, supančią aplinką, vertybes. Kiek galime įsileisti kitą į savo gyvenimą? Už patogumus atiduodame dalį savęs ir kur yra riba, kiek galime įsilieti ir kažką paaukoti dėl savo saugumo?

Labai įdomiai Marius Jonutis knygoje paaiškina įvairius žodžius: „Imitacija“ – kai darai, kam netinki ir kas netinka, bet vis tiek darai. Gali imituoti dramblį, Pamelą Andersson ar Elvį Preslį – iš to bus tik tiek naudos, kad susidirbsi gyvenimą“. „Devintas prakaitas“ – visai pasenęs žodžių rinkinys, dar iš tų laikų, kai žmonėms buvo sunku skaičiuoti ir „devyni“ jau buvo labai daug, kaip ir „devintoji banga“ – labai didelė, nes „devyni“ ir „daug“ prasideda ta pačia „d“ raide.“, „Normalu – taip, kaip visų, kaip visi. O kas tie „visi“ – man viena paslaptingiausių mįslių. Ar tu iš jų? „Visiems“ pasiūti vienodas pilkas kelnes paprasta, o jei kiekvienas užsinorės savo spalvos? Bėda tada. Ir valdyti „visus“ pilkomis kelnėmis paprasčiau“ ir t.t.

Ši knyga – biblioterapiškai paveiki. Joje labai daug prasminių sluoksnių, tarsi pradėtum kapstytis smėlio dėžėje, kopose ir išeitum vis į kitus klodus, kiltum aukštyn, į kitus tolius. Ir visa tai skaitant jauti mąslaus rašytojo geraširdišką šypseną.

Knygos autorius M. Jonutis sakė, kad šią knygą rašė sau, adresato neturėjo, todėl labai nustebo, kai 2009 metų geriausių knygų rinkimuose vaikų ir jaunimo knygų kategorijoje gavo apdovanojimą už originalumą ir netikėtumą.

Buvo prisiminta ir kita spalvinga, žaisminga, keliasluoksnė bei tinkanti įvairiaus amžiaus grupių skaitytojams Mariaus Jonučio knyga „Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“. Autorius įdomiai papasakojo, kaip ji buvo kuriama: ją rašė Italijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Honkonge.

Bibliotekos erdvę, kurioje vyko susitikimas, puošė Mariaus Jonučio darbai, todėl natūralu, kad pokalbis sukosi ne tik apie knygas, bet ir apie juos. Dailininkui miela kurti medinius paveikslus. Juos kurdamas jaučiasi „tarsi tėtis Karlas iš lentos padarantis kažką gyvą…“. Dailininkas ir rašytojas dirba nuo 7 val. ryto iki 2 val. nakties: jam nėra ribos tarp laisvalaikio ir darbo.

Susitikimas neprailgo. Buvo nuoširdus, jaukus, nuotaikingas, šviesus. Tarsi atliepiantis į rašytojo pateiktą žodžio „Šešėlis“ aiškinimą. „Šešėlis“ – gerai, jei jis yra kažkieno. Blogiau, kai jis yra pats sau – šešėlis, ir tiek. Tada jo reikėtų pasisaugoti. Bandyk išeiti į šviesą. Ji kažkur yra, tikrai.“ Kviečiame ieškoti šviesos Mariaus Jonučio knygose. Jose daug šviesių minčių, daug ryškių gyvenimo spalvų… Mariaus Jonučio knygos laukia jūsų bibliotekoje.

 

Nijolė Raiskienė

Taip pat skaitykite