Sąjūdis Prienų krašte

Atstatyto paminklo Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui pašventinimo iškilmės.

Atstatyto paminklo Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui pašventinimo iškilmės.

Lietuvos Sąjūdžiui – 35 metai. Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsteigimas

1985 m. kovo 10 d. mirė paskutinis TSRS brežnevinės politikos nešėjas Konstantinas Černenko. Tų pačių metų kovo 11 d. komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapo Michailas Gorbačiovas. Šį laikotarpį galime laikyti TSRS naujosios eros pradžia. M. Gorbačiovo valdymo metais prasidėjo nauji politiniai ir ekonominiai pasikeitimai. Politinėje terminologijoje atsirado du nauji vartojami žodžiai, tokie kaip „perestroika“ (reiškiantis pertvarkas) ir „glasnost“ (kuris reiškė viešumą ir atgimstančią žodžio ir minties laisvę).

Žmonės pajautę laisvėjančią atmosferą, ėmė burtis į įvairius politinius klubus ir organizacijas beveik visoje TSRS teritorijoje. Dar tuometinėje Tarybų Lietuvoje sušvelnėjus politiniam klimatui iš pogrindžio į dienos šviesą išėjo Lietuvos Laisvės Lyga, pasirodė pirmieji straipsniai ir pranešimai apie nusikaltimus prieš Lietuvą bei neteisėtą krašto aneksiją, kuri buvo paremta Molotovo – Ribentropo paktu.

1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko Molotovo – Ribentropo pakto paminėjimas. Šiame paminėjime buvo reikalaujama išvesti tarybinę armiją iš Pabaltijo valstybių ir atkurti šių šalių nepriklausomybes. Lietuvoje ėmė kuris įvairūs visuomeniniai klubai, kurie dažniausiai turėjo politinį atspalvį. Vienas iš tokių klubų buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

1988 m. birželio 2 d. Vilniuje, Mokslų Akademijos rūmuose, įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą“. To pačio mėnesio 3 d. 18 val. Lietuvos mokslų akademijos centrinių rūmų salėje prasidėjo susirinkimas, kuriame buvo diskutuojama apie tolesnį krašto likimą. Į susirinkimą susirinko apie pusė tūkstančio žmonių. Buvo numatyta aptarti kultūros likimo, ekonominės pertvarkos bei politinių pokyčių klausimus, tačiau rafinuotus akademinius pasisakymus pakeitė audringos diskusijos.

Pirmininkaujantis akademikas Eduardas Vilkas bandė malšinti audras, galiausiai net paprašė skirstytis. Į Eduardo raginimus liautis atsiliepė V. Landsbergis – „Mokslininkai turi laiko ieškoti objektyvios tiesos, o mes laiko labai daug praradę. Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, o dabar. Mes niekada nesužinosim, ką mes galim, kol nepradėsim daryti. Tik konkretūs visuomenės veiksmai parodys mūsų ir valią, ir jėgą“. Galiausiai po ilgų diskusijų Zigmas Vaišvila pasiūlė įsteigti „Sąjūdžio iniciatyvinę grupę“, kuri suvienytų jėgas. Buvo išrinkti 35 grupės nariai.

Ir štai taip 1988 m. birželio 3 d. gimė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šios grupės branduolį sudarė nepriklausomybės siekę, aktyvūs susirinkimo dalyviai V. Landsbergis, A. Skučas, Z. Vaišvila, J. Juzeliūnas ir A. Juozaitis.

Iniciatyvinės grupės keliami pertvarkos plėtojimo, demokratijos, Lietuvos suvereniteto stiprinimo šūkiai buvo populiarūs, liaudis juos greitai ėmė remti. Sparčiai kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. 1988 m. vasarą ir rudenį visoje Lietuvoje susibūrė apie 1000 organizacijos rėmimo grupių, kuriose dalyvavo apie 180 000 gyventojų. O 1988 m. spalio 22 d. jau vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas.

Sąjudžio Prienų tarybos nariai: Antanas Matulaitis, Danutė Dvilinksaitė, Dainora Šaltienė, Birutė Jonelienė, Jurgis Montvila. Antroje eilėje - Povilas Norvaiša, Vytautas Šulinskas, Juozas Križinauskas, Jurgis Pekarskas, Algirdas Mockapetris. 1988 m

Sąjudžio Prienų tarybos nariai: Antanas Matulaitis, Danutė Dvilinksaitė, Dainora Šaltienė, Birutė Jonelienė, Jurgis Montvila. Antroje eilėje – Povilas Norvaiša, Vytautas Šulinskas, Juozas Križinauskas, Jurgis Pekarskas, Algirdas Mockapetris. 1988 m

Sąjūdis Prienų krašte

Šis laikotarpis pavadintas Atgimimu, kai sklaidėsi slogi migla, gyventojai atmerktomis akimis žvelgė į savo tautos praeitį ir istoriją. Tai šimtmečių, tūkstantmečių sandūra ir didžiulis technikos, ekonomikos šuolis bei svarbus istorinis lūžis. Palankiai susiklosčiusi politinė situacija leido iškovoti mūsų tėvynei Lietuvai laisvę. Atsidavusių Sąjūdžio grupės narių dėka Lietuva buvo išvaduota nuo sovietinės okupacijos, o narsūs piliečiai, žurnalistai fiksavę kiekvieną šio istorinio įvykio akimirką tapo istorijos dalimi, o jų nuveikti darbai tapo šaltiniais, padedančiais ateities kartoms susipažinti su svarbiais to meto įvykiais.

Nors buvo paskelbta Gorbačiovo „perestroika“ ir atsirado galimybė sakyti daugiau tiesos, žurnalistams vis tiek teko susidurti su sunkumais. Narsių žurnalistų tai neišgąsdino, jie kalbėjo garsiai ir priešinosi tuometiniams suvaržymams.

Kraštietei Birutei Jonelienei „Naujo gyvenimo“ korespondentei 1988-1991 metai buvo patys prasmingiausi ir kūrybingiausi jos gyvenime. Nors keli susidūrimai su „tarybine tikrove“ ir „tarybinei spaudai“ keliamais reikalavimais buvo labai nemalonūs, jie leido pamatyti ir pajusti melo mašinos mechanizmą. Tokiu būdu atėjo suvokimas, kad mes negalėjome toliau gyventi okupantų gniaužtuose.

Sąjūdžio nariai. Antanas Matulaitis, Danutė Dvilinksaitė, Jurgis Montvila, Gediminas Jonelis, 1989. Nuotr. iš asmeninio B. Jonelienės archyvo.

Sąjūdžio nariai. Antanas Matulaitis, Danutė Dvilinksaitė, Jurgis Montvila, Gediminas Jonelis, 1989. Nuotr. iš asmeninio B. Jonelienės archyvo.

B. Jonelienė troškusi būti bebaimė kovotoja, paaukojusi savo laiką tėvynės labui, dienoraštyje aprašė savo patirtį Sąjūdžio laikais, nuo pirmos tautos prabudimo iki iškovotos laisvės akimirkų.

Pirmasis kraštietės prisiminimas apie pažadintą iš sąstingio liaudį yra Maironio 125-ųjų gimimo metinių minėjimas Kaune. L. Noreikos skaitytos eilės iš „Jaunosios Lietuvos“ ir choro uždainuota „Lietuva brangi“ pabudino visą liaudį. Didingas jausmas tuo metu apėmė kiekvieną ten buvusį žmogų, visi kartu negalėjo sulaikyti ašarų. Žmonės, tuo momentu, pajuto, kad yra vieningi. Anot B. Jonelienės: „pajutom, kad esam vienos tautos vaikai, visi žinojom, kad jaučiam tą patį“. Kultūra ir menas turi didžiulę galią prikelti ir atgaivinti marinamą tautą.

Visai netrukus prasidėjo istorinių įvykių virtinė. 1988 m. vasario 16-oji Lietuvą sujudino tartum žemės drebėjimas. Po Maironio minėjimų, kurie pažadino tautinius jausmus, tauta bailiai tylėti nesiruošė. Ne tik Vilnius, bet ir Kaunas griausmingai paminėjo Lietuvos nepriklausomybės 70-metį. Nors spauda ir radijas skelbė agresyvią propagandą, kad jokios nepriklausomybės išvis nebuvo. Reaguojant į žmonių veiksmus buvo sustiprinta priespauda. Tačiau gyventojai kaip niekad anksčiau buvo išlėkę galvas. Nors abejonių būta, ar tokia maža tauta sugebės išsilaisvinti iš sovietinės okupacijos.

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, 1988 m. spalio 22-23 d. Vilniuje. Iš kairės delegatė Teresė Murauskaitė, Antanas Matulaitis, delegatė Birutė Jonelienė.

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, 1988 m. spalio 22-23 d. Vilniuje. Iš kairės delegatė Teresė Murauskaitė, Antanas Matulaitis, delegatė Birutė Jonelienė.

1988 m. liepos 9 d. įvyko Sąjūdžio organizuojamas mitingas Vilniuje, susitikimas su mūsų respublikos pasiuntiniais grįžusiais iš konferencijos. Jame dalyvavo ir kraštietė B. Jonelienė. Užsidegusi noru dalyvauti Birutė kvietė ir daugiau žmonių vykti kartu, tačiau teko keliauti vienai. Ji jautė, kad tai bus istorinis įvykis. Mitinge Vingio parke plevėsavo trispalvės, Vytis, Gediminaičių stulpai, dalyvavo apie 100 tūkstančių žmonių. Visi buvo vieningi, pamiršę susvetimėjimus.

Oratorių kalbos buvo drąsios, kritikuojančios tuometinę santvarką. Į susirinkusius kreipęsis pirmininkas V. Petkevičius kalbėjo, kad reikia rauti visas stalinizmo ir stagnacijos laikų pagimdytas negeroves. Konferencijos delegatas tuometinis LKP Centro komiteto sekretorius A. Brazauskas savo kalboje pabrėžė, kad gyvybiškai svarbūs yra ekonominiai klausimai. Visi audringais plojimais sutiko žinią, kad sena lietuviška vėliava ruošiama „reabilituoti“. Sąjūdį sveikino ir į mitingą atvykusios svečių – latvių, estų, baltarusių, gruzinų delegacijos. Pabaigoje A. Brazauskas pažadėjo susumuoti mitingo metu iškeltas idėjas ir pranešė, kad sudaryta komisija prie Centro komiteto, vadovaujama L. Šepečio, kuri ruošė nutarimą įteisinti lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Pirmasis Prienų tremtinių susirinkimas. Netilpę salėje sėdi scenoje. Kalba tremtinys Juozas Žemaitis, sekretoriauja Dainora Šaltienė ir Birutė Jonelienė, 1988 m. Nuotr. iš asmeninio B. Jonelienės archyvo.

Pirmasis Prienų tremtinių susirinkimas. Netilpę salėje sėdi scenoje. Kalba tremtinys Juozas Žemaitis, sekretoriauja Dainora Šaltienė ir Birutė Jonelienė, 1988 m. Nuotr. iš asmeninio B. Jonelienės archyvo.

Sujaudinta B. Jonelienė nusprendė apie tokį įvykį papasakoti visiems Prienų rajono žmonėms. Juk provincija negalėjo net nutuokti, kas dėjosi ten, Vilniuje. Ji manė, kad redaktorius spausdinti jos parengto straipsnio „Ar buvai Vingio parke?“ neleis. Juk neįmanoma, kad Lietuvos komunistų partijos Prienų rajono komiteto organas spausdintų mintis tokiomis temomis. Bet redaktorius iš karto sutiko ir liepė spausdinti kuo greičiau. Straipsnis atsidūrė pirmajame puslapyje. Tai buvo pirmas kartas per „Naujojo Gyvenimo“ egzistavimą, kuomet juodu ant balto buvo išspausdinti tokie, ilgus metus drausti, žodžiai, kaip Lietuvos himnas, trispalvė bei vytis.

B. Jonelienė rugpjūčio 23 d. nuvyko į mitingą Vilniuje, Molotovo-Ribentropo pakto metinėms paminėti. Ten ji išvydo, kad žmonių čia buvo dar daugiau nei liepos 9-osios mitinge. Visi dar labiau ryžtingi, tik ne su tokia džiugia nuotaika. Į tautą kreipėsi poetas J. Marcinkevičius. Mitinge taip pat dalyvavo ir kitos vietinės korespondentės Aldona Aleksėjūnienė ir Nijolė Ulozaitė. Taigi, apie šį mitingą jau rašė ne viena, o trys vietinės korespondentės.

Koplytstulpio šventinimas prie Mauručių geležinkelio stoties, 1989 m. Nuotr. iš asmeninio B. Jonelienės archyvo.

Koplytstulpio šventinimas prie Mauručių geležinkelio stoties, 1989 m. Nuotr. iš asmeninio B. Jonelienės archyvo.

1988 m. rugsėjo mėnesį pagaliau Prienuose prasidėjo aktyvios veikos. „Naujo gyvenimo“ redakcijoje pradėta kurti iniciatyvinė Sąjūdžio grupė. Buvo atvažiavęs net Vytautas Petkevičius iš Vilniaus Sąjūdžio grupės, sakydamas, kad mūsų rajoninį laikraštį laikė geriausiu.

1988 m. rugsėjo 3 d. pilnos mašinos žmonių vyko apkabinti Baltijos. Aldona Aleksėjūnienė vežėsi dukrą su drauge, kartu vyko Andrius Siaurusevičius, Birutė Jonelienė ir kiti. Autostrada važiavo didžiulė mašinų kolona, pasipuošusi trispalvėmis.

Prienų rajono žmonės ilgai bijoję ėmė elgtis drąsiau ir kibo į darbus. Skriaudžiuose vietiniai patriotai atkasė sovietmečiu nuverstą kryžių – paminklą Lietuvos savanoriams, žuvusiems kovoje su lenkais.

Talka Skausmo kalnelyje Veiveriuose 1989 m. balandžio 9 d.

Talka Skausmo kalnelyje Veiveriuose 1989 m. balandžio 9 d.

1988 m. rugsėjo 14 d. įvyko susirinkimas Prienų tuometinėje III vidurinėje mokykloje (šiuo metu „Ąžuolo“ progimnazija). Į susirinkimą iš Vilniaus atvyko keturi Sąjūdžio lektoriai: Kazimiera Prunskienė, Algirdas Saudargas, Auksė Aukštikalnienė ir Algirdas Patackas. Susirinkimo metu naujais nariais pasipildė iniciatyvinė grupė, prie kurios prisijungė: Algimantas Sakalauskas, Stanislovas Teišerskis, Povilas Norvaiša, Vytautas Šulinskas, Rolandas Kalinauskas, Algirdas Mockapetris, Juozas Križiniauskas, Alvydas Antanavičius, Arvydas Lekavičius, Valentinas Jaruševičius, Mindaugas Rubikas, Justinas Vilkas, Mindaugas Polekauskas, Antanas Matulaitis, Juozas Pekarskas, Jurgis Montvila, Danutė Dvilinskaitė, Teresė Murauskaitė, Birutė Jonelienė, Gediminas Latvis ir dar daug kitų. Vėliau prisijungė ir Gediminas Jonelis, Dainora Šaltienė, Gražina Polekauskienė. Po susirinkimo organizatoriai buvo nubausti.

Spalio 7 d., Gedimino kalne suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Spalio 9 d. trispalvė išvydo dienos šviesą Kauno varpinėje prie Karo muziejaus. Šio, širdžiai brangaus, reginio vyko pamatyti ir Prienų krašto korespondentė Birutė Jonelienė kartu su Marija Dyfartiene. Gyventojų akys buvo pripildytos džiaugsmo ašarų. Dešimtmečius niekinta ir drausta mūsų valstybinė vėliava plevėsavo laisvai, visiems matomoje vietoje.

Prienų renginiuose plevėsuojančią trispalvę visada nešdavo ištikimas vėliavnešys Antanas Martusevičius iš Išlaužo. Visuose mitinguose, partizanų pagerbimo renginiuose ar kitose šventėse Antanas stovėdavo su vėliava. Jis buvo atsidavęs patriotas.

1988 m. spalio 8 d. Kauno istorijos muziejuje įsikūrusiai stalinizmo nusikaltimus tiriančiai komisijai talkino ir Prienų krašto gyventojos. Birutė Jonelienė kartu su centrinės bibliotekos direktore Gražina Polekauskiene ir kraštotyros draugijos sekretore Dainora Šaltiene rinko atsiminimus ir eksponatus, į biblioteką kvietėsi pažįstamus tremtinius, sugalvojo ir Prienuose įkurti tremtinių klubą.

Baltijos kelyje, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Iš kairės: Birutė Jonelienė, Antanas Matulaitis, Teresė Murauskaitė. Nuotr. K. Svitkausko.

Baltijos kelyje, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Iš kairės: Birutė Jonelienė, Antanas Matulaitis, Teresė Murauskaitė. Nuotr. K. Svitkausko.

Prienų gyventojai ir toliau ryžtingai judėjo į priekį. 1988 m. prasidėjo Kęstučio paminklo atkasimo darbai, prie kurių prisidėjo V. Maruškevičius, A. Matulevičius ir kiti.

1988 m. spalio 16 d. įvyko pirmasis neseniai susikūrusios Sąjūdžio grupės mitingas Prienų III vidurinės mokyklos aikštyne. Čia būrėsi visi gyventojai, norėję išgirsti drąsių viešumo ir demokratijos įkvepiančių kalbų. Kadangi po pirmo Sąjūdžio susirinkimo rugsėjo 14 d. organizatoriai S. Teišerskis ir P. Norvaiša buvo nubausti sovietų teisėsaugos, už be leidimo organizuotą susirinkimą, šį kartą leidimas buvo gautas, o tuometinės milicijos paslaugų atsisakyta.

Šio mitingo metu visų kalbos buvo aktualios ir neįprastos dėl tuo metu aiškiai reiškiamos ir griežtos valdžios kritikos. Apie tautos dvasingumą kalbėjo Prienų parapijos klebonas Juozas Užupis, apie ekologines problemas kalbėjo miškininkė Teresė Murauskaitė. „Naujo gyvenimo“ žurnalistė Aldona Aleksėjūnienė kritikavo rajono valdžią. Mitingo metu taip pat pasisakė III vidurinės mokyklos direktorius S. Teišerskis ir Stakliškių „Lietuviško midaus“ gamyklos direktorius, buvęs tremtinys A. Sinkevičius.

Namas Vytauto g. (dabar jo vietoje „Senukų“ prekybos centras), kurio antrame aukšte buvo „Gėlupio“ redakcija, 1989 m. Nuotr. Alvydo Antanavičiaus.

Namas Vytauto g. (dabar jo vietoje „Senukų“ prekybos centras), kurio antrame aukšte buvo „Gėlupio“ redakcija, 1989 m. Nuotr. Alvydo Antanavičiaus.

Naujų vėjų įnešė svečio iš Vilniaus Sąjūdžio atstovo Bronislovo Kuzmicko, Kauno „Tremtinio“ klubo atsakingojo sekretoriaus J. Banevičiaus tiesmuka ir vieša kalba apie Lietuvos laisvės kovotojus, partizanus. Mitinge dalyvavo ir rajono sovietinės valdžios atstovų, kuriems taip pat buvo duota pasisakyti. LKP Prienų rajono komiteto sekretorius J. Mintaučkas ir vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja R. Vintienė kalbėjo, kad neva reikia bendradarbiauti ir kartu spręsti problemas.

Aktyviems Prienų krašto gyventojams buvo pasiūlyti delegatų mandatai sąjūdžio susirinkime. Tai istorinis įvykis mūsų kraštui. Į I Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje iš Prienų rajono važiavo net penki delegatai: Jurgis Pekarskas, Stanislovas Teišerskis, Povilas Norvaiša, Birutė Jonelienė ir Teresė Murauskaitė. Dar tiek pat dalyvavo ir svečių teisėmis. Likę namuose stebėjo tiesioginę transliaciją per televizorių. Po šio suvažiavimo Sąjūdis jau nebebuvo pogrindinis judėjimas, tai tapo pripažintas lemiamas veiksnys. Tiek KGB, tiek Lietuvos komunistų partija buvo bejėgė sustabdyti vykstančius procesus.

Prienų miesto aikštė, 1990 m. balandžio 7 d. Priekyje stovi iš kairės P. Buzas, J. Mačiulis, B. Jonelienė, L. Misevičius.

Prienų miesto aikštė, 1990 m. balandžio 7 d. Priekyje stovi iš kairės P. Buzas, J. Mačiulis, B. Jonelienė, L. Misevičius.

Visa virtinė patriotinių renginių vyko vienas po kito. Dar vienas reikšmingas renginys – pirmą kartą Lietuvos istorijoje įvyko 1988 m. spalio 29 d., visos Lietuvos tremtinių suvažiavimas Kauno sporto halėje. Į šį renginį iš Prienų važiavo pilnas autobusas, daug tremtinių. Kauno halė buvo pilna žmonių, skambėjo dainos, eilės.

Beveik kiekvieną penktadienį keletas kraštiečių vykdavo į Kauną „Tremtinio“ klubo tarybos posėdžius. Pats pirmasis Sąjūdžio šauklys mūsų rajone buvo tautodailininkas Algimantas Sakalauskas į Prienus parveždavo visas žinias ir idėjas iš Kauno.

Nutarus ir Prienuose steigti „Tremtinio“ klubą, 1988 m. lapkričio 13 d. buvo surengtas viešas renginys. Nors mūsų rajone jėgos buvo silpnokos, ryžtingų žmonių netrūko. B. Jonelienė iš Kauno pasiprašė atstovo, kuriuo buvo paskirtas Rimas Mikalauskas. S. Teišerskis, gimęs tremty ir stačia galva pasinėręs į Sąjūdžio veiklą, padėjo viską suorganizuoti. Nors jau buvo nukentėjęs už mokykloje surengtą mitingą, po kurio buvo kviečiamas į Saugumo komitetą ir tardomas, tačiau ir toliau vykdė veiklą.

Lapkričio 13 d. susirinkimo metu dalyvavo apie 700 žmonių. Salė buvo pilna, joje tilpo ne visi. Vieni glaudėsi ant palangių, kiti sėdėjo ant scenos, o dar kiti būrėsi prie durų. Susirinkimo metu buvo pildomos tremtinių anketos, platinama Sąjūdžio spauda „Tremtinio“ laikraštis, D. Šaltienė jau iš surinktų eksponatų buvo paruošusi parodą. Aktyviai talkino Sąjūdžio iniciatyvos grupės nariai, buvo išrinkta „Tremtinio“ klubo taryba iš visų apylinkių atstovų, daugiausia prieniečių.

1989 metai prasidėjo darbingai, toliau vyko tremtinių, Sąjūdžio bei rinkimų susirinkimai. Atsidavę žmonės aukojo savo laiką ir sveikatą vardan šalies gerovės. B. Jonelienė iš „Tremtinio“ klubo susirinkimų Kaune parveždavo daug laisvosios spaudos, o per tarybos posėdžius išdalindavo apylinkių atstovams. Deja, kaimo žmonių taip paprastai nebūtų pasiekęs tas svarbus ir juodu ant balto užrašytas tiesos žodis. B. Jonelienė turėjo svajonę ir Prienuose turėti laisvosios spaudos laikraštį, ne kartą yra siūliusi tokį leisti, tačiau iš kart šios idėjos įgyvendinti nepavyko.

1989 m. sausio 22 d. buvo pradėti vykdyti išvažiuojamieji tremtinių susirinkimai visose apylinkėse. Taip buvo nuspręsta todėl, nes į Prienus iš kaimų ne visi galėdavo atvažiuoti ir ne visus pasiekdavo Sąjūdžio idėjos. Daugeliui kaimo žmonių tai buvo pirmos tiesioginis susitikimas su atgimimo idėjomis.

1989 m. vasario 11 d. vykusiame Nepriklausomybės minėjime kultūros namuose laisvai plevėsavo trispalvės, Sąjūdžio nariai vedė renginį. Dar po 1988 metų minėjimo gyventojams buvo keista matyti trispalves minėjimo metu. Kai lygiai prieš metus dar buvo liepiama neišsišokti ir nekelti vėliavų.

1989 m. kovo 26 d. per Velykas vyko pirmieji laisvi rinkimai į TSRS AT. Visus stebino žmonių vienybė tarsi per mitingą, beveik visi balsavo už Sąjūdžio remtus kandidatus. Rinkimų rezultatai buvo Lietuvos naudai.

Darbštūs Prienų rajono žmonės vykdė gerus darbus. Dar prieš metus pradėti drąsūs veiksmai Veiveriuose turėjo tąsą. Tuomet Veiverių parapijos klebonas Kazimieras Skučas partizanų kapavietėje, kurioje pokario laikais užkasta apie 50 Lietuvos partizanų, pastatė pirmąjį kryžių. O 1989 m. balandžio 9 d. Prienų „Tremtinio“ klubo narė Dalytė Raslavičienė suorganizavo talką. Susirinkę tremtiniai ir Sąjūdžio nariai šią vietą pavadino „Skausmo kalneliu“.

Balandžio mėnuo svarbus ir tuo, kad 1989 m. balandžio 14 d. išėjo visų ilgai lauktas pirmasis „Gėlupio“ numeris. Sąjūdžio taryba po ilgų svarstymų išrinko šį upelio pavadinimą laikraščiui. Tai buvo kraštotyrininkės D. Šaltienės siūlymas. B. Jonelienė dirbama dviejuose laikraščiuose, pagaliau laisvajame laikraštyje „Gėlupyje“ galėjo drąsiai leisti straipsnius apie tremtinius, partizanų minėjimus, „Skausmo kalnelį“ bei kitas aktualias temas. Po 50 metų tylos pagaliau „Gėlupyje“ buvo spausdinami straipsniai apie partizanus, ištrauka iš Daumanto knygos „Partizanai“, taip pat Antaninos Garmutės apybraiža „Prie miško altoriaus“. Daug pastangų reikėjo atkurti iškreiptą tiesą ir užpildyti mūsų istorijos spragas.

1989 m. vasaros pabaigą vainikavo didingas istorinis reginys. Rugpjūčio 23 d. įvyko Baltijos kelias, nebyliai visam pasauliui pasakojęs kaip vieningai, susikibę rankomis, Laisvės siekia Baltijos šalių gyventojai. Deja, visa Prienų rajono kolona įstrigo spūstyje ir neprivažiavo paskirtos vietos, tačiau Birutė Jonelienė ir Teresė Murauskaitė spėjo laiku. Šiandieniniam jaunimui tai būtų sunkiai suvokiamas vaizdas. Žmonių ir mašinų kolonos, visur trispalvės, skambėjo specialiai sukurtos dainos lietuvių, latvių ir estų kalbomis – „Bunda jau Baltija“. Iš lėktuvų buvo mėtomos gėlės, ant kelio degė žvakutės.

1989 m. spalio 21 d. II tremtinių suvažiavimo Kaune metu, buvo pakeistas pavadinimas į Tremtinių ir politinių kalinių sąjunga, prezidentu buvo išrinktas Balys Gajauskas, sekretoriavo Birutė Jonelienė. 1989 m. lapkričio 12 d. Prienuose vykusio II tremtinių suvažiavimo metu nariai jau džiaugėsi nuveiktais darbais: Atminties tako Birštone šventinimu, koplytstulpio pastatymu prie Mauručių geležinkelio ir kitais kasdieniniais, tačiau reikšmingais darbais, tokiais, kaip tremtinių prisiminimų rinkimas bei išvažiuojamieji susirinkimai apylinkėse.

Gruodžio 9 d. įvyko tremtinių konferencija Panevėžyje, o kiek vėliau ir Pabaltijo šalių tremtinių konferencija Rygoje, kuriose dalyvavo ir mūsų kraštiečiai. Prienų Sąjūdžio grupės nariams teko paaukoti nemažai laiko keliaujant iš vieno susirinkimo vietos į kitą. Prienų kraštas kartu su visa Lietuva nešė laisvės idėjas ir siekė nepriklausomybės.

Sugriuvus „Geležinei uždangai“, galėjome bendrauti su pasauliu. 1990 m. vasario 21 d. Prienai svečiuose sulaukė BBC korespondentų, kurie, B. Jonelienės siūlymu paėmė interviu iš partizano, politinio kalinio ir „Lietuvos bažnyčios kronikos“ platintojo Povilo Buzo.

Vasario 24 d. rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą Prienų rinkiminėje apygardoje laimėjo Sąjūdžio remtas teisininkas Jonas Prapiestis.

Prienai ir visa Lietuva jau stovėjo ant permainų slenksčio, žinojo, kad artėja kovo 11-osios sesija ir tikėjosi, kad Sąjūdžio deputatai tą dieną paskelbs Lietuvos nepriklausomybę. Ir štai, sulaukus šios istorinės datos 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 45 min., buvo atkurta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė. Gyventojų širdys daužėsi krūtinėse, akys liejo susikaupusias laimės ašaras, išsvajota laisvė jau buvo čia. Nors viduje visi dar jautė nerimą, dėl nežinomybės, kaip į tai reaguos okupantai. Neramumai truko dar kurį laiką, ir toliau vyko mitingai, skambėjo patriotiniai šūkiai, spaudė ekonominė blokada, tankai judėjo gatvėse. Liūdnos valandos ir minutės istorijoje: Sausio 13-oji – kruvina kova už Laisvę, baisi tragedija Medininkų pasienio poste, tačiau lietuvių tvirtos valios nepalaužė niekas.

Sąjūdis mums atnešė daug įsimintinų istorinių datų, jo vykdytos veiklos dėka mums pavyko atgauti nepriklausomybę. Iki tol už laisvę kovojo mūsų partizanai, Prienų krašto moksleiviai pogrindininkai, kėlę tautines vėliavas.

Labai svarbus buvo mūsų dvasininkijos vaidmuo antisovietiniame taikiame pasipriešinime. Kiekvieno tikėjusio žodis ir viešumas buvo labai svarbus ir svarus, nešęs nepriklausomybės idėją į pergalę. Aktualu ir svarbu susivokti mūsų istorijoje ir dabartyje, būti dėkingiems tuometiniams didvyriams už laisvę, kurioje dabar gyvename.

Prienų krašto muziejaus muziejininkė Rūta Žiobaitė

Taip pat skaitykite