Vilija Čiapaitė
Prienų krašto muziejuje vyko popietė „Tarmių spalvos”. Labai gaila, jog į ją atvyko labai mažai norinčių pabendrauti, pasiklausyti ir sužinoti apie tarmes.
Popietę pradėjo dokumentinio filmo ištrauka, kuris buvo sukurtas prieš šešerius metus ir paskirtas Justino Marcinkevičiaus 80-osios gimimo metinėms.
Kolektyvas „Marginys”, šauniai sudainavęs „Taip mane gražiai augino…”, nukėlė mus į gražaus lietuviškų tarmių renginio prasmę.
Renginio vedėja Anelė Razmislavičienė trumpai supažindino su tarmėmis, kurios yra mūsų tautinis paveldas. Juk, kaip sakė buvusi lietuvių kalbos mokytoja Anarsija Adamonienė, kalbos mes mokomės per tėvus, artimuosius, mokytojus. Tai tikra tiesa. Kur begyventume, ten ir atrastume tam kraštui būdingą tarmę, kuria kalbama šeimose, tarp artimųjų. Tačiau reikia žinoti, jog lietuvių kalboje iš seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Lietuvių tarmės skirstomos smulkiau – į patarmes, šios, savo ruožtu, gali būti dalijamos į dar smulkesnius tarminius vienetus – šnektas ir pašnektes.
Aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietų ir rytų lietuvių kalbos ploto dalyje. Jos pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba. Pirmiausia tai pasakytina apie buvusią Rytų Prūsijos pietinės dalies lietuvių tarmę, išaugusią ant prūsų kalbos substrato.
Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje. Jos atsiradimui ypač reikšmingas buvo kuršių vaidmuo: būdingiausios šios tarmės ypatybės koncentruojasi buvusioje kuršių žemėje. Iš lietuvių tarmių ji yra artimesnė latvių kalbai, ypač jos aukštaičių (augšžemiečių) tarmei.
Vienu metu buvo kalbama, kad lietuvių kalbos tarmėms jau reikia organizuoti laidotuves. Tačiau būtent Tarmių metai padėjo man suprasti, kad gal nėra taip.
Taigi, prognozuojamas tarmių išnykimas vis tik neišsipildė ir stengiamasi, tad vaikai nuo mažų dienų būtų mokomi suprasti skirtingas tarmes – tai jiems gyvenime tikrai pravers. Beje, ypač šauniai žemaitiškai paporino Irutė Seselskienė, o prieniškė Janina Bredelienė prakalbo tikra prienietiška kalba, kuria ir dabar kalbama.
Kaip sakė A. Razmislavičienė, Prienai yra sūduviškos ir dzūkiškos tarmių sandūroje. Ypač šaunu, jog yra išleista knyga, kurioje galima rasti daug informacijos apie Sūduvos krašto tarmes. Knygos autorė Irena Makauskienė surinktą informaciją išsamiai patalpino knygelėje „Šnektos tarp Nemuno ir Šešupės”, kurios idėja tikrai svarbi tarmių išsaugojimo istorijoje.
Popietė buvo gana įdomi ir perpinta dainomis, kurias atliko „Marginio” dainininkai, priversdami dainuoti ir kitus. Juk tokia kamerinė aplinka, kurioje vyko renginys, yra labai reikalinga, nes sužinai, išgirsti ir pasidedi informaciją į atminimo skrynelę, kurią atvėrus gali bet kada ja dalintis ir neleisti nusėsti dulkėms.
Labai patiko