Kas žino, ar šiandien būtų tiek muziejų ir eksponatų juose, ar gyvuotų archeologijos mokslas, jei ne žmogaus pomėgis rinkti ir saugoti jam patikusius, kažką reiškiančius daiktus. Ir kas žino, kokių vertybių yra „nusėdę“ privačių kolekcionierių rankose, ką jie yra įgiję legaliais ir nelegaliais būdais.
Tačiau šįkart ne apie tai. Iš tiesų, beveik kiekvieno namuose yra smulkmenėlių, kurios pašaliniam nieko nereiškia, tačiau jų savininkui yra sunkiai įvertinamas turtas – tai gali būti paprasčiausias puodelis, bet jeigu jį dovanojo labai brangus žmogus, jeigu jis įsigytas išsvajotoje kelionėje? Tikriausiai dar didesnę vertę kiekvienam žmogui turi dar iš vaikystės išlikę daiktai, kai buvo apnikusi aistra rinkti saldainių popierėlius, degtukų dėžutes, etiketes. Retas kas juos išsaugo, nes kažkuriuo metu tai atrodo niekam vertos kvailystės, bet vėliau, po keliolikos ar keliasdešimties metų šie daikteliai tampa itin brangūs sielai.
Pinigas prie pinigo
Senų monetų ir banknotų kolekcija, kurią turi kašoniškis, Jiezno seniūnijos seniūnas, Algis Bartusevičius, lengvai telpa ant nedidelio žurnalinio staliuko. Šis rinkinys – jaunystės metų palikimas, meilės istorijos ir archeologijos mokslams atgarsiai. Dar būdamas mokinys Algis ėmė rinkti senovines monetas, kurių kartais rasdavo tėviškės laukuose. Tokie radiniai – nieko nuostabaus, juk Pelekonių kraštas yra labai turtingas savo praeitimi, kurią žymi ne tik archeologams gerai žinomi piliakalniai, bet ir čia žygiavusių, apsistojusių ar besikovusių kariuomenių žemėje palikti ženklai.
Todėl Algio kolekcijoje buvo ir jo paties surastų vokiškų, rusiškų monetų, ir, anot jo, „iškaulytų“, nupirktų iš draugų, pažįstamų. Šalia monetų ir popieriniai pinigai, vekseliai, „atkeliavę“ į kolekciją panašiais būdais. Išsaugojo Algis ir ne tokių senų, tarybinių, laikų palikimą – rublius ir kapeikas, kuriuos labai gerai prisimena vyresnio amžiaus žmonės, bei pinigus, kuriuos draugai jam dovanojo grįžę iš kelionių po buvusias socialistinio bloko šalis vakarų Europoje.
Žinios apie pasaulį
Kartu su retais pinigais augo ir kita kolekcija – pašto ženklų. Jų Algis surinko kelis albumus. Pašto ženklai taip pat puikiai atspindi tą laikmetį, kuriame jaunystę leidome daugelis mūsų – ant jų išspausdinti žymūs Antrojo pasaulinio karo vadai, Tretjakovo galerijos paveikslai ir, žinoma, Leninas. Į kolekciją pateko ir keli tarpukario Lietuvos ženkliukai, bet, tikriausiai, didžiausiais lobis kažkada Algiui buvo užsieniniai pašto ženklai, iš Kanados, JAV ir netgi Peru. Lengva, pasak jo, buvo gauti rinkiniui vis naujų egzempliorių, mat žmonėms juk svarbiausia ne vokas, o laiškas jame, tad gražiai paprašyti ženkliukus leisdavo nukrapštyti ir giminaičiai, ir kaimynai. Taip sugulė į albumus daugybė pašto ženklų, į kuriuos, ko gero, užmesti akį norėtų ne vienas filatelistas. Tokių pomėgių, kaip atsimena Algis, nei vienas Kašonių mokyklos mokinys neturėjo, tad nebuvo su kuo varžytis ar dalintis sėkmės paslaptimis, tai buvo tik jo paties karštas noras, poreikis, kurį su nuostaba jis prisimena ir dabar. Tai buvo žinių apie pasaulį troškimas, kurį tuometiniai mokytojai vargiai galėjo patenkinti, ribojami ne tik galimybių, bet ir savo pačių noro.
Aistra su poreikiu žinoti
Kaip prisimena Algis, rinkdamas pinigus, jis ne šiaip kaupė kolekciją, bet ir stengėsi kuo daugiau sužinoti apie jam atitekusias 18-ojo ar 19-ojo amžiaus monetas, banknotus, apie tą laikotarpį, valdovus. Mokykloje gaunamų istorijos žinių tam toli gražu nepakako, tad teko pačiam ieškotis medžiagos visur, kur galėjo, rinkti iškarpas iš laikraščių, retai kada spausdinančių kolekcionieriams reikalingus straipsnius.
Dabar vos ne kiekvienas kolekcijos egzempliorius Algiui gerai žinomas – tiek ATR laikų, tiek Petro Pirmojo ar Aleksandro III-iojo ir Jekaterinos valdymo metų monetos ar banknotai. Susidomėjimui pinigų rinkimu išblėsus, jis kolekcijos nepradangino, tiesiog paliko ją glūdėti iki ateis koks nors laikas. Beje, savo rinkinį jis įamžino nuotraukoje, kai su dideliu užsidegimu ėmėsi mokytis fotografavimo, kai įsigijo visą reikalingą juostų ryškinimui, nuotraukų gaminimui rinkinį, o labai branginamu aparatu „Smena“ fotografavo visa, kas tuo metu jam buvo svarbu ir įdomu.
Kolekcijų ateitis – miglota
Kiekvienai aistrai – savas gyvavimo laikas. Pašto ženklai ir pinigai, kruopščiai ir kantriai rinkti, liko jaunystės metų bagaže, tarp kitų kažkada taip reikalingų, bet ilgainiui praradusių reikšmę daiktų. Darbas, karjera, šeima – kasdienybė, pasak Algio, paliekanti tik trupinius laisvalaikiui, kai mieliau norisi nuveikti dar kažką buičiai, namams, vaikams, nei užsiimti tuo, kas įdomu pačiam. Kartais dar pavartydavo pašto ženklų albumus ar peržiūrėdavo pinigų rinkinį, bet tik tiek. Atėjo tokie laikai, kai buvo per didelė prabanga leisti uždirbtus pinigus kolekcijų papildymui, jie buvo reikalingesni kitur.
Tačiau savo jaunystės triūsą Algis brangina, saugo, nors kam – kol kas nežinia. Jis labai tikisi, jog Jiezne, buvusiuose Pacų rūmuose ar gimnazijoje, kada nors atsiras muziejus, kuriam jis mielu noru padovanotų savo surinktus pinigus ar ženklus. Bet tai kol kas tik mintys be konkretaus pavidalo. Daug ryškesnius kontūrus įgauna kitas Algio užsibrėžtas tikslas – senų fotografijų, kuriose užfiksuotas Jiezno krašto gyvenimas, rinkimas.
Žvilgsnis į grožį per objektyvą
Kažkada puoselėtas pomėgis fotografuoti, niekur nepradingo. Fotoaparatas dabar – nuolatinis Algio palydovas darbe ir laisvu nuo jo metu, kelionėse, išvykose. Įamžinami seniūnijos kultūriniai, sporto renginiai, minėjimai, susitikimai. Tačiau ne tik žmonės ir jų veikla traukia Algio žvilgsnį. Pasivaikščiojimas Verknės pakrantėmis – ir jo fotoaparate jau surinkta daug itin gražaus kraštovaizdžio detalių, gamtos sukurto ir ne kiekvieno akims regimo grožio. Kol žmona pliuškenasi šiltuose Vištyčio ežero vandenyse, jis, klajodamas pakrantėmis, ir vėl užfiksuoja nuostabių vaizdų, kuriais taip gausus lietuviškas kraštas. Bet tai – tik įdomus laiko leidimas, mano Algis, dvasios pamaloninimas. O štai nuotraukos, kurios gelsta senuose jiezniečių albumuose – didžiulė vertybė, kurią būtina išsaugoti ir parodyti visiems, kam įdomi krašto praeitis. Juk tai, kas saugoma asmeniniuose rinkiniuose, prieinama retam, o kartais ir dingsta amžiams kartus su tais, kas saugojo atmintyje ir užfiksuotų vaizdų pasakojimus.
Atskleidžiamos praeities paslaptys
Algis jau turi išties neįkainojamų fotografijų, kurių vienoje yra netgi žymusis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, o kur dar kitos, iš kurių žvelgia gimtinės žmonių seneliai ir proseneliai. Paties Algio senojoje giminėje būta ir seniūno, be to, rūpi jam surinkti medžiagą apie Jiezno valsčiaus tarybos narius. Visa tai labai puikiai derėtų ant seniūnijos administracinio pastato sienų, kad kiekvienas čia atėjęs galėtų su nuostaba ar pasididžiavimu apžiūrėti garbingus savo kraštiečius, kažkada dirbusius valstybės tarnyboje. Šis Algio užmojis po truputėlį juda pirmyn, savo nuotraukų albumus jau peržiūri ne vienas jo paprašytas jieznietis.
O praeitis slepia labai daug svarbių krašto įvykių, žymių žmonių. Gailisi Algis, kad nebėra gyvųjų tarpe jo tėvo, kurio atmintis buvo be galo talpi, kuris su mažiausiomis smulkmenomis galėjo papasakoti to ar kito įvykio detales, apie kaimynų gyvenimus, apie savo ir kitų gimines, apie tarnybą tarpukario Lietuvos kariuomenėje. Kažkada jaunystėje neįdomūs ir netgi įkyrūs jam buvo tėvo pasakojimai, bet dabar, pasiekęs savo amžiaus brandą, jis į viską jau žiūri kitaip ir puikiai supranta, kokios neįkainojamos yra senų žmonių kalbos apie praeitį, jų prisimenamos dainos, nutikimai.
Nors regis, kad tai, kas buvo jaunystėje, praėjo ir dingo be pėdsakų, tačiau Algio pavyzdys rodo visai ką kita. Niekur nepranyko jo aistra istorijai, pomėgis rinkti ir saugoti jos relikvijas. Iš nebrandaus jaunystės polėkio visa tai išaugo į stiprų dvasios poreikį, skatinantį veikti, imtis svarbių dabarčiai ir ateičiai darbų, kad praeities šešėliai taptų kiekvienam gerai matomu, prieinamu ir pamokomu ryškiu vaizdu.
