Vilija Čiapaitė
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos kiemelyje vyko aktorių Juozo Gaižausko ir Emilijos Latėnaitės kūrybos vakaras.
Renginys iš pat pradžių prikaustė dėmesį, nes Juozas – ne tik aktorius, bet ir laidų vedėjas. Jo mokėjimas bendrauti su publika ir buvo „vinis“, kurią įkalė nuo pat pirmos minutės. Tačiau jis šį kartą atvyko pristatyti savo knygos, kur pasakojama apie jo patirtis keliaujant piligriminėse kelionėse. Be abejo, skausmas, nutrintos kojos, pervargimas jau primiršti ir jis puikiai tai paverčia juokais, tačiau nueitas kelias puikiai atspindi knygose.
Knyga „Dievas su šlepetėmis“ ir ką tik iškepto piligrimo mintys
Kaip knygos autorius pristato knygą „Dievas su šlepetėmis“, vidumi pajunti trauką ją perskaityti. Pasak Juozo, piligriminė kelionė tarsi užburia, atsiranda begalinis tikėjimas stebuklu. Kelionės metu knygos autoriui teko susidurti su tuo, kas išliks jo gyvenimo simboliu.
Pasakojimą aktorius, žurnalistas pradėjo tuo, kaip jis pirmą kartą išsiruošęs į piligriminį žygį iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą buvo visiškai nepatyręs, tačiau mėgstantis pašmaikštauti. Tuomet jis net slapčiausiose vizijose nenumanė, kokių staigmenų ir kelionės posūkių jam teks pereiti. Kasdien po pusšimtį kilometrų nužygiuojantis ką tik iškeptas piligrimas dar nesuvokė, jog kelionė bus tokia neįprasta ir gana sunki. O apie kelionę Etiopijos dykuma galima perskaityti knygoje „Tigras, glostantis pėdas“.
Autorius sakė, jog būtent šią kelionę, kurioje nebesvarbu, kiek nueisi, lydėjo didelis nuovargis, kuomet jautėsi it „pervažiuotas“ automobiliu. Tai buvo: „…kelias į priešingą pusę, nei nukreipia rodyklės, o antspaudus čia renkiesi ne į piligrimo pasą, bet tiesiai į širdį. Kiek jų reikia surinkti, kad gautum sertifikatą už gyvenimą?“
Beje, visi einantieji piligriminius kelius turi pasus ir į juos renka atspaudus. Kai jie ateina į Santjago de Kompostelos katedros ofisą, jiems uždeda paskutinį atspaudą ir duoda sertifikatą, liudijantį, kad kelionė baigta.
Naršydama internetinėse platybėse radau Juozo pasakytus žodžius: „Esu tikintis katalikas – tai sakau ramiai, atvirai. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas kitas, darau klaidas, klumpu, kartais klaidos būna didesnės, kartais – mažesnės, gaunu „baudų“, turiu vėl keltis, iš naujo mokytis, vėl bandyti. Tik tiek, kad esu atkaklus, atsistoju iš naujo, nusipurtau dulkes ir vėl einu. Man regis, kad tai yra svarbu. Su Dievu kalbuosi, jis man pasakoja, pasakoju jam ir aš“. O tai svarbi detalė jo gyvenime, rodanti, kur jis eina, siekius, ko siekia.
O aktorės Emilijos Latėnaitės ir Juozo Gaižausko skaitytos Vytauto Mačernio eilės ir dainos pagal jo eilėraščius buvo pačios nuostabiausios akimirkos. Juk pokalbiai su mirusiu poetu nutiesė liniją tarp liūdnų ir linksmų istorijų, kurios palietė ne vieno širdį. Šis puikus duetas pašmaikštavo apie šiuolaikinio jaunimo bendravimo peripetijas. Visa tai sujungė į visumą ir vakaras buvo nuostabus.
O išgirsta Šv. Jokūbo kelio istorija (Camino Primitivo), kurią įveikė Juozas Gaižauskas, taip pat daugeliui įsimins, nes tai puiki proga suvokti, kad gyvenimas trumpas.
Renginys organizuotas įgyvendinant projektą „Gurmanų restoranas. Dienos pietūs: Šviežia knyga“. Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Prienų rajono savivaldybės.
