Vilija Čiapaitė
Visai netikėtai užsukus į Birštono kultūros centrą teko stebėti, o kartu ir dalyvauti Pojūčių spektaklyje, kuris vyko kultūros centro fojė.
Taigi iš pat pradžių…
Prieš įeinant į fojė, teko nusiplauti (kaip pagonybės elementas) rankas ir lininiu abrūsu (rankšluosčiu) jas nusišluostyti. Prieš tai šeši savanoriai buvo nuvesti į kitą patalpą. Susėdome didelio rato pakraščiuose. Veiksme mes – žiūrovai, o savanoriai – veiksmo dalyviai.
Taigi, veiksmas prasidėjo, kai už lininio raištelio buvo atvesdinti savanoriai užrištomis akimis. Visi jie jausmo ir pasitikėjimo vedami ėjo, kur buvo tempiami. Tylūs garsai… kiekvienas savanoris turėjo nematomoje erdvėje pajusti, įvertinti, tapti, tuo kuo norėjo.
Aš užmerkiau akis. Stengiausi išgauti ir suvokti, kokie pojūčiai ir garsai mane aplankė esant neregimoje erdvėje… Vaizdiniuose iškilo, jog esu gelmėje, girdžiu po kojomis tylų akmenų brazdėjimą, blauzdas liečia vandenų žolynai. Iš to supratau, jog tai mūsų egzistencijos pradžių pradžia. Vėliau ant žemės atrandame savo gyvenimo pradinius. Gyvenimas, ritualai, kurie tarsi saugo tave nuo nežinomybės. Toliau regi evoliuciją, kai ariama žemė, sėjami rugiai, lyja lietus… Ir, kad žmogus iš dulkės atsiranda ir ja pavirsta. Mirties, gyvybės, atgimimo pojūtis. Kaip ir lino, kuris žmogaus rankų dėka iš paprasto pėdelio virsta marškinėliais. Visą žmogaus amžių amžius vykstančią evoliuciją gali pajusti per valandą, kuri praskriejo it akimirka.
Tai buvo kažkas nepakartojamo, kad pasitikėjimas vedliu kiekvienam davė laisvą minčių tėkmę.
Po spektaklio buvo aptarti pojūčiai, kuriuos jautė šeši spektaklio dalyviai. Ir, manau, kad tokius potyrius turėtų išbandyti kiekvienas, kad suvoktų, kad gyvenime esama ir nematoma gyvenimo pusė, kur reikia vadovautis pojūčiais ir lietimo potyriais.
Patirti pojūčius padėjo Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, o šio spektaklio režisierė Karolina Žernytė. Būtent ji, eksperimentuodama netradicinėmis teatro formomis, ir įkūrė „Pojūčių teatrą“. O ar jis reikalingas – galiu atsakyti TAIP.
