Apie ypatingą Stakliškių krašto moterį, vardu Ieva, pradėsiu pasakoti nuo vyro, ypatingo ir žinomo iki šiol. Tai Rudolfas Šteineris, gimęs 1861 m. Austrijoje–Vengrijoje (dabartinėje Kroatijoje). Be to, kad buvo filosofas, literatūros mokslininkas, architektas, dramaturgas, naujo judesio meno „euritmijos“ pradininkas, naujo dvasinio sąjūdžio – antroposofijos, biodinaminio ūkininkavimo, antroposofinės medicinos pagrindėjas, šis žmogus padovanojo viso pasaulio vaikams Valdorfo pedagogiką. Prieš šimtą metų, 1919-aisiais, Vokietijoje, Štutgarto mieste esančio „Valdorfo – Astorijos“ fabriko darbuotojų vaikams buvo įkurta pirmoji mokykla, kuri veikė pagal R. Šteinerio ugdymo metodus, išdėstytus jo parašytose knygose.
Štutgarte esanti mokykla greitai plėtėsi, atsirado paralelinės klasės, o ugdymas gavo Valdorfo pedagogikos vardą. Sėkmė paskatino tokio tipo mokymo įstaigas atidaryti ne tik kituose Vokietijos miestuose, bet ir JAV, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Austrijoje ir Vengrijoje. Valdorfo pedagogikos idėjos į Lietuvą pateko per Talino ir Maskvos Valdorfo pedagogikos centrus, kuriuose seminarus lankė Lietuvos mokytojai.
R. Šteineris Valdorfo pedagogikos moto išreiškia tokiais žodžiais: „Su pagarba sutikti, su meile auginti, laisvą išlydėti.“ Svarbiausiais pedagoginis uždavinys yra padėti vaikui atrasti ir išskleisti jo paties individualumą. Valdorfo metodika besivadovaujantis pedagogas nuolat užsiima saviugda, nes, priklausomai nuo to, kokiame amžiaus tarpsnyje yra vaikas, ugdytojas jam turi tarnauti kaip mėgdžioti vertas pavyzdys, autoritetas arba pagarbus oponentas.
Po tokios ilgos įžangos galima grįžti prie ypatingos moters – Ievos Motiejauskės, apie kurią neseniai buvo rašyta http://kvitrina.lt/ieva-motiejauske-i-lele-as-sudedu-viska-ka-turiu-geriausio/. Kaip ir buvo planuota, Ieva surengė savo kūrinių parodą Jiezno bibliotekoje, o į jos atidarymą balandžio 16 d. susirinko įvairaus amžiaus žiūrovai – nuo pirmokų iš Stakliškių gimnazijos su mokytoja Dalia Stankevičiene iki brandaus amžiaus moterų. To priežastis – lėlės. Panašu, kad iš meilės šiam žaislui neišaugama, nes Ievos sukurtomis lėlytėmis gėrėjosi ir stebėjosi visi parodos žiūrovai. Kodėl? Nes jos – kruopštaus, įtempto, sudėtingo kūrybinio darbo stebuklas. Štai, apatinėje parodos lentynoje rymo „valdorfinės“ lėlės. Tai ne šiaip sau skudurinukės, o pagal šios pedagogikos sampratą sukurti žaislai, skirti lavinti vaikų emocijas, komunikaciją, dvasines savybes ir kt. Ir medžiagos jiems, ir gamyba reikalauja daugybės žinių ir dar daugiau įgūdžių.
Vargu ar mažiau viso to prisireikė sukurti aukščiau įsitaisiusioms gražuolėms lėlytėms-gėlytėms. Kaip pasakojo Ieva, japoniška nėrimo technika kuriamos lėlės atspindi jos požiūrį į gamtą, į aplinką, o apie tai pasakoja ne tik kūrinių vardai (Otutu, Tehaeras, Venera, Tagetė Serenčiūtė, Žydrius), bet ir eilės, įdomūs aprašai. Štai čia galima pradėti vardinti talentus, kurie daro šią moterį ypatinga: gausios šeimos mama, miestietė, pamilusi kaimą ir jame išmokusi gyventi, norvegų kalbos mokytoja, rašytoja (jos straipsniai apie gyvenimą kaime – žurnale „Sodo spalvos“), sodininkė ir daržininkė, žinoma, siuvėja, mezgėja ir nėrėja… Turbūt verta paminėti, kad Ieva dar atranda laiko (!) publikacijoms internetiniame puslapyje, savo svetainėje, bei dainuoti Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro ansamblyje „Jieznelė“.
Tikrai nežinau, ar jau viską išvardinau ir ar neatsiras dar vienas, naujas, Ievos talentas. Tačiau man svarbiausia yra jos asmenybės materialioji išraiška – lėlės: gražios, išraiškingos, harmoningos, spinduliuojančios dvasinę šilumą. Todėl, tegul nepyksta Ieva, bet jai aš sugalvojau pravardę – Lėlių fėja, kuri man pasako viską. O ką pasakytų kitiems jos kūriniai, sužinoti nesunku – paroda Jiezno bibliotekoje svečiuosis iki gegužės 5 dienos. Tad mielai kviečiame atvykti, pamatyti, susižavėti, apstulbti, o gal ir pasisemti idėjų, pasekti įkvepiančiu pavyzdžiu?
Jiezno bibliotekos darbuotoja Sigutė Katkauskienė
