Vilija Čiapaitė
Gyvenimas yra išties sudėtingas. Žmonės, patekę į sunkią situaciją, o tiksliau, į duobę, dažnai renkasi patį lengviausią kelią – alkoholį, gulėjimą žvelgiant į lubas, verkšlenimą. Tokie žmonės, manau, labai silpni. Jie net neieško išeities iš padėties, kuri gal ir atrodo beviltiška.
Labai sunkus laikotarpis buvo užgulęs ir smulkutės, mažutės moters Eglės Lugauskienės pečius. Sunki tėvelio liga, jo netektis. Gili duobė privertė susimąstyti, susivokti. Apie lengviausią kelią ji net nepagalvojo. Jai norėjosi užsimiršti, pasijusti savimi. Tarsi žaibo blyksnis jai nušvito mintis – fotografija.
Ir štai, 2012 metų rudenį, švęsdama savo gimtadienį, nutarė pasidovanoti skaitmeninį fotoaparatą. Nuėjo pas vieną vaikinuką pasitarti, kas jai geriausiai tiktų tokiems darbams. Tačiau, kaip ji suvokė, pradedančiajai ir turinčiai tik „muilinę” buvo labai sunku pasiūlyti tai, kas labiausiai tiktų. Tuomet ji net slapčiausiose svajonėse negalvojo, jog pomėgis ir svajos pavirs realiu ir pripažinimą pelniusiu malonumu bei užsiėmimu…
Ir štai, ką rinktis? „Nikon“, ar „Canon“?.. Žinodama, kiek turi pinigų, ji pasirinko tai, kas jai atrodė tinkamiausia. Ir štai ji jau su „Canon” aparatu!
Pradėjo spaudinėti, fotografuoti. Žvelgdama į ekrane sukeltas fotografijas nusivylė ir suvokė, jog reikės padirbėti. Kaip žinia, profesionalus aparatas rodė savo „kaprizus”, o pasibaigus kantrybei, Eglė pasirinko automatinį režimą. Žiūrėdama į fotografijas neapsidžiaugė. Suprato, kad norint įvaldyti savo „žvėriuką” reikės pasikonsultuoti, pasimokyti. Kantrybė ir užsispyrimas nustūmė šalin visas juodas duobes, nuoskaudas, patirtis. Įnikusi į savo pomėgį ji jau pradėjo suprasti, jog norint nufotografuoti, pajusti ir džiaugtis – reikia nubraukti ne vieną kantrybės prakaito lašelį.
Iš pradžių, kaip pasakojo Eglė, bandė fotografuoti portretus. „Daug gražių merginų pas mus”, ‒ sakė ji, ‒ „bet nuotraukose jos nori save matyti dar gražesnes”. Numojusi ranka į portretines nuotraukas, apsidairiusi suvokė, jog Lietuvos gamta yra tokia graži ir tiek joje neatrastų grožio oazių. Čia ji ir įklimpo. Pasak jos, kai patraukia į gamtą, tada niekas neegzistuoja. „Gyvenu, medituoju, atsipalaiduoju”, ‒ sakė ji. Radusi, jos manymu, fotografijos vertą augalėlį, pro jį nepraeina, nepalieka. Prie jo tenka ne tik pagulinėti, bet ir keliaklupsčiauti, net ir įsirausti. Pasak jos, kai pradedi fotografuoti, tenka atrasti pačias nepatogiausias pozas, kad gautum tai, ko norisi. Ji stengiasi fotografuoti augalėlius augančius natūraliai ir keliančius galveles į saulę.
Beje, apie apšvietimą ji kalbėdama tarsi nušvito. Ji sakė, jog geriausia fotografuoti, kai saulė kyla arba leidžiasi. Tuomet augalai tarsi atgyja arba ruošiasi nakties miegui, ir apšvietimas būna pats idealiausias. Grožiu juk reikia dalintis, kad suvoktum, kad esi gamtos vaikas.
Išėjusi į gamtą Eglė neskaičiuoja laiko. Papuolusi į savo stichijos gniaužtus ji tuo gyvena, kvėpuoja. Kartais susigriebia, jog laikas namo, nes ir čia laukia savas verslas, savas darbas.
„Dabar gyvenu sau, vaikai beveik užauginti”, ‒ konstatavo Eglė.
Ir ji turi kuo pasidžiaugti. Jos darbai dabar džiugina Santariškių ligonius. Jie kabo viename iš skyrių. Tačiau paklausta, kada jie bus mūsų krašte, kukliai nuleidusi akis tepasakė, jog administracija prašė, kad juos leistų eksponuoti ir kituose skyriuose.
Tereikia tik įsivaizduoti, jog iki to, kas dabar pasiekta, teko numinti ne vieną slenkstį, pereiti profesionalių fotografų kritiką. Pasak jos, nemėgstanti kritikos, kuri tikrai nėra reali. Ji sakė, jog suprantanti, kad rinka perpildyta, tačiau akivaizdus ignoravimas jai nepatinka. Tad ji surado nišą, kuri ją priėmė ir įvertino.
Taigi, taip jau susiklostė, jog E. Lugauskienė dalyvauja Lietuvos laukinės gamtos konkursuose „Gintarinis žaltys”, kur būna pateikta apie 2000 darbų, tarp kurių būna ir Eglės darbai. Gamtos fotografai varžosi dėl 12 nominacijų, būna ir specialieji prizai, įsteigti konkurso globėjų už labiausiai patikusią fotografiją. Jau penkeri metai leidžiamas albumas su fotografijomis ir labai šaunu, jog čia galime pamatyti ir po keletą Eglės darbų. Beje, 2014 metų nominacijos „Gamtos menas” išskirtiniu darbu tapo Eglės „Vakaro gaisuose”.
Kai Facebook paskyroje radau žinutę: „Paskutinę praėjusių metų dieną baigėsi augalų nuotraukų konkursas. Beveik du mėnesius NATUREPHOTO.LT svetainės autoriai galėjo išbandyti save keldami nuotraukas šiam konkursui. Nors atrodytų augalų nuotraukoms paskutinės rudens dienos ir pirmas žiemos mėnuo nėra pats tinkamiausias metas, tačiau jau turime susitaikyti ir su nauja realybe: Naujųjų metų išvakarėse pražysta žibuoklės. Konkursas pasiteisino, nes, kaip ir ankstesniais metais, toks konkursas metų pabaigoje tik suaktyvina ir pagyvina mūsų svetainę“.
Taigi, svetainės autorių, balsavusių už pateiktas augalų fotografijas, nuomone, geriausiu šio konkurso darbu išrinkta E. Lugauskienės nuotrauka „Asiūkliakiškiakopūstienė“. Nugalėtojui UAB „Baltijos arsenalas“ dovanoja 90 eurų vertės kuponą prekėms parduotuvėse „Armijai ir civiliams“ įsigyti. Sužinojusi tai, suplojau rankomis. Vis džiaugdavausi jos su draugais pasidalinamomis nuotraukomis, o čia ir įvertinimas.
Paklausta apie šį apdovanojimą, Eglė linksmai nusijuokė ir atsakė, jog visiškai nesitikėjo tokio įvertinimo, tačiau gautas kuponas pravers patvariai avalynei įsigyti, nes pati daug vaikštanti ir ne vieną porą batų jau nunešiojusi.
Menas visuomet pasiima savo duoklę ir nėra jau toks kuklus. Jam reikia skirti laiko, kantrybės ir, be abejo, finansinių išlaidų. Tačiau rezultatas, kuris pasiekiamas ir dar įvertinamas, tarsi burtų lazdele nubraukia visus vargus. Beje, Eglė patikino, jog dar turinti daug idėjų, daug minčių. Tačiau jei norisi nukakti į augalų ir gamtos stichiją, drąsiai galima prisijungti prie jos puslapio eglelug.lt. Beje, grožio įamžinimo alkis Eglę vis persekioja ir tai labai gerai, nes jei pajus sotumą – bus visko pabaiga. Tad gal geriau visada būti alkanai?
