Vilija Čiapaitė
Dažnai mes skubame greitu gyvenimo ir technologijų tempu. Retas kuris sustoja ir apsidairo. Tie, kurie stabteli ir pradeda dairytis, suvokia, jog skubėdami palieka užmarščiai tai, kas mus siejo nuo vaikystės, jaunystės. Tokios mintys aplanko ir priverčia susimąstyti, sustoti, kuomet aplankai Gintauto Velykio kūrybos parodą „Žaliakalnio žvilgsniai”. Paroda sumaniai eksponuojama Birštono kurhauze. Čia apsilankius gali pamatyti, jog autorius sustabdė gyvenimo akimirkas ir laiką. Ant senų, Žaliakalnyje stovėjusių, o dabar jau apleistų ar visai sugriuvusių namų lentų atspausdintos fotografijos, menančios ne tik senus namus, bet ir juose gyvenusių žmonių praeitį. Jose žvalgydamasi pajunti senienų kvapą, išgirsti čia buvusių ir dar tebeesančių kauniečių gyvenimo ritmą. Viskas susiję su Žaliakalniu ir jame vykusiu ir vykstančiu gyvenimu. Kai kurios lentos tokios senučiukės, jog, rodos, išgirsti kirvarpų įkyrų krebždesį, o kitos – tarsi persismelkusios tik tai Kauno vietai būdingais namų kvapais.
Pats autorius apie parodą sakė: „Kai prieš kokia penkiolika metų persikrausčiau iš mūrinio į medinuką tam pačiam Žaliakalny, pradėti ir nesibaigiantys remontiniai darbai ir privertė domėtis medžiu, lentomis, pečiais, kokliais, kaimynais (buvusiais ir esamais).
Grožybių, kaip tokių, daug nerasta, tik atmintis visokia virto iš tarpulenčių su samanomis. Spalvų nedaug, kaip antikos skulptūrų, žinai, kad būta makiažo. Nuplovė lietūs, tik kur ugnis išdegino savo ženklus, liko spalvotas randas.
Tokia ir technika – suodžių miltai, atspaudę atminimus. Tos namų nuotraukos, beje, ne iš kažkokios tolimos praeities, čia kadrai dabartiniai, dar gyvena juose ir žmonės, ir kiti… Tik kai kur inkliuzai iš albumų”.
Tačiau tai autoriaus samprotavimai, pamąstymai, nuomonė. O mes, stebėtojai, tegalime stebėti fotografo pateiktų darbų parodą. Čia galime pajusti Žaliakalnio gyvenimą, kuris sustabdytas tam, kad laikas nepadengtų užmaršties dulkėmis to, ką sukūrė žmogus, kuriame gyveno, kūrė, seno, gimė. Parodos autorius savo darbais stebina, ir kviečia dialogui tarsi sakydamas, kad visas gyvenimo ratas sukosi ir tik laiko nublukintos spalvos primena, kad nieko nėra amžino, bet ir tai galima įamžinti.
