Birštono muziejaus fondų pageltusioje nuotraukoje matome kurorto savininkę (1906-1922 m.) Lietuvos rusę Lidiją Miller. Ši moteris, gimusi apie 1870 m., buvo ištekėjusi du kartus: už lenko Kochanovskio ir už Prancūzijos piliečio Arnoldi. Tad dažnai dokumentuose sutinkame skirtingas jos pavardes, nors tai tas pats asmuo.
20 a. pradžios periodinė spauda, pasisakydama prieš krašto sulenkėjimą, neretai bandė ieškoti lietuviškumo ten, kur jo nebuvo. Kurorto savininkę lietuvių laikraščiai vadino Mileriūte, ieškojo nebūtų lietuviškų šaknų. Tik vėliau ją įvardijo kaip stačiatikę („Naujoji gadynė“, 1906, liepos 25 d. (rugpjūčio 7 d.), nr.32, p.5). 1906 m. kovo 4 d. iš Mykolo Kvintos už 150000 carinių rublių L. Miller įsigijo Birštono kurortą su mineraliniais vandenimis, pastatais ir įrengimais (LCVA, f.1248, ap.1, b.2, p.11). Tų pačių metų vasarą gydytojas Pranciškus Grodeckis naujai atrastąjį gydomojo vandens šaltinį pavadino kurorto savininkės garbei „Lidija“ (vėliau – Birutė – V. K.). L. Miller, tuomet Kochanovska, tapo 11 vasarnamių savininke ir siekė kurortą parduoti dar brangiau. „Kvinta gi užpernai stačiatikei Milleraitei pardavė Birštoną už 200000 rublių, dabar Mileraitė čienavoja Birštoną už 300000 rublių“ („Nedėldienio skaitymas“, 1907 08 07, nr.32 (86), p.3).
1911 m. Lietuvos visuomenę pasiekė žinia, kad Birštono kurortas parduotas: „Generolo Čerep –Spiridovičiaus rūpesčiu susidarė tam tikra draugija, kuri turėdama nemažai pinigų nupirko Birštono vandenis ir taip juos ištaisys, kad jie būtų neprastesni už užsienio“ („Vienybė“, 1911, nr.17, p.18). Buvo planuojama nauja gydykla, išplėsti biblioteką – skaityklą, kuri veikė jau nuo 19 a. pabaigos (Birštono bibliotekos 110 m. sukakčiai paruošime atskirą publikaciją – V. K.). „Vytauto kalne bus atstatyta istoriška pilis Žalgirio, Didžiojo kunigaikščio Vytauto“ („Viltis, 1911, kovo 11 d. (24 d.), nr.29, p.2).
Kas tas generolas Čerep –Spiridovičius (1868-1926)? Tai Skandinavijos kilmingųjų atstovas, žymus rusų monarchistas, įvairių visuomeninių organizacijų vadovas, imperatoriškosios armijos generolas – majoras, slavų – lotynų draugijos narys, siekęs suvienyti visos Europos slavus, priskirdamas jiems ir lietuvius. 1913 m. jis siekė Birštone surengti tarptautinį slavų moterų kongresą, tačiau tas jam nepasisekė. Tai antisemitinių nusistatymų politikas, visur gyvenime įžiūrėdavęs „slaptąją žydų ranką“, išleidęs keletą antisemitinių veikalų, kuriais naudojosi naciai. Iki 1914 m. jis gyveno Vilniuje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvyko į veikiančią kariuomenę. Vadovavo carinės gvardijos būriams. 1917 m. bolševikų perversmo metu jis neteko šeimos, vėliau gyveno užsienyje, buvo vienas iš Baltosios armijos ideologų. 1926 m. neaiškiomis aplinkybėmis mirė Rumunijoje.
Neaišku, kiek už Birštoną buvo sumokėta Lidijai, tuomet Arnoldienei. Ji pati neigė tuos pinigus gavusi, tad vėliau gavo kompensaciją už kurortą kertama miško statybine medžiaga. 1922 m. Lietuvos vyriausybė skubėjo nacionalizuoti Birštono kurortą dar ir dėl to, kad jai buvo nepriimtinas didžiarusiškam šovinizmui ir antisemitizmui tarnavęs rusų generolas.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
