Mūsų krašto tiek istorinė praeitis, tiek tradicijos yra didele dalimi nepažintos. Dėl dažnai pasitaikančio neišmanymo, partinio – valdininkiško paviršutiniško ir siauro požiūrio į jų svarbą, dažno tingumo, nerangumo, tebeegzistuojančios brežnevinės politinės elgsenos jų nei pripažįstama, nei bandoma giliau pažinti, o tuo labiau panaudoti jaunosios kartos ugdyme ar suformuojant labai savito istorinio Prienų miesto ir viso krašto įvaizdį. Mielieji, nefantazuokim ir nesvaičiokim – istorinis procesas vertinamas ir interpretuojamas praėjus ne mažiau kaip 50 metų nuo įvykių. Dabartinį metą, o ypač dabartinių krašto politinių įžymybių biografijas palikim istorijos embrionui – faktologijai arba šeimų kronikoms…
Visą Lietuvą, o ir pasaulį, galėtų patraukti mūsų kraštas, kuris pasižymi:
1) daugialypiais abiejų Nemuno krantų įvairių laikmečių etniniais ir istorinės raidos ypatumais (etnologija, žemėvalda, knygnešystė, arkliavagystė, Prienų turgus);
2) dideliu XVIII a. pabaigos Prienų pavieto ir jo vadovų vaidmeniu Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje ir 1794 m. sukilime prieš carinę Rusiją, už tautos laisvę;
3) Prienuose ir apylinkėse gyvenusiomis keliomis tautomis, žymiomis jų asmenybėmis, daugiasluoksniu kultūrų ir tikėjimų, ūkio sąveika plačiose gyvenimo srityse.
Visi kiti Prienuose vykę istoriniai procesai panašūs arba visai tapatūs procesams, vykusiems visoje Lietuvoje.
Simanas Edvardas Vyšnevskis (1760-1834)
Šiomis dienomis Lietuvos Mokslų Akademijos Mokslinė biblioteka socialiniuose tinkluose išplatino 1794 m. sukilimo Lietuvos Vyriausiosios Tautos Tarybos 1794 m. gegužės 15 dienos aplinkraštį (universalą) lietuvių kalba dėl lietuvių ir lenkų tautų sukilimo vyriausiojo vado Tadeušo Kostiuškos 1794 m. gegužės 7 d. universalo. Šiuo potvarkiu sukilimo vadovas visiems sukilimo dalyviams-baudžiauninkams suteikė laisvę, panaikino baudžiavą, likusiems dvaruose lažą sumažino perpus. Lietuviškajam universalui pritarė visa Vyriausioji sukilimo Lietuvoje vadovybė. Mums visiems nepaprastai garbinga, kad pasirašyti universalą pirmiausia buvo suteikta teisė sukilimo Prienų paviete vadovui Simanui Edvardui Vyšnevskiui. Lietuviškame dokumente jis įvardintas kaip Simanas Vyšniauskis, Prienų pavieto pakamorė (žemės valdų ginčų teisėjas – V. K.). Tik po Simono Vyšniauskio universalą pasirašė kiti 12 Tarybos narių, tarp kurių labai žinomi Dominykas Narbutas, Pranciškus Benediktas Karpis ir Mykolas Kleofas Oginskis (https://www.facebook.com/lmavb/photos/a.168818589810534.45403.167562759936117/1254338574591858/?type=1&theater ). Minėtas parašas pažymi tą svarbą, kurią Prienų pavietas vaidino 1788-1794 m. visoje didžiulėje LDK. Neužmirškime, kad tuo pačiu metu dar du Prienų žmonės priklausė Tarybai: vaiskis Tadeušas Vysogerdas ir Prienų klebonas, garsusis pamokslininkas, vėliau Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius. Karinei sukilimo vadovybei priklausęs artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega kovėsi Užvilnyje. Visi trys tuo metu universalo nepasirašė, nes buvo ne Vilniuje ir vykdė kovines sukilimo užduotis. Visas kraštas aktyviai telkė kariuomenę, kuri dalyvavo sukilime, o 1794 metų rugsėjo mėnesį aktyviai kovėsi prie Prienų. Caro kazokų kardų naikinami sukilėliai turėjo trauktis. Tik sovietiniai draudimų pančiai krašto istorijai nulėmė tai, kad prieš mažiau kaip 50 metų krašto siela, poetas Justinas Marcinkevičius neturėjo šių faktų ir negalėjo jų įtraukti bent į finalinės „Katedros“ agonijos sceną. Tai gal praėjus 220 metų po sukilimo ir 25 metams po Laisvės aušros įprasminkim šią datą ne tipiniu abejingumu („o pas mus viskas gerai“) ar nykiomis absurdo „faneromis“ Europos paveldo dieną, o paminkliniu akmeniu kovotojams už tautos ir tautų laisvę. Ar tai ne krašto garbės ženklas?
Vyšniauskas žinomas ne tik šiuo svarbiu savo parašu, bet ir visa savo valstybininko veikla.
Vyšniauskų giminė, XVII a. pabaigoje į Lietuvą atsikėlusi iš Mazovijos, labai greit įaugo į Lietuvos politinę dirvą. Jų herbas Tšaska yra, kaip ir daugelis bajoriškų herbų, neverčiamas į lietuvių kalbą. Jis simbolizuoja bajorišką narsumą ir pareigą ginti Tėvynę. Žydrame fone matome pusmėnulį su iš abiejų pusių sulaužytų kalavijų rankenomis, užsibaigiančiomis kryžiais. Riterio galvos šalmą puošia stručio plunksnos. Šį herbą turėjo ne tik Vyšniauskai, bet ir Butkevičiai, Nartauskai, Jakubauskai, Baliukevičiai, Dluskiai ir kitos Lietuvos bajorų giminės.
Simono Edvardo Vyšniausko tėvas Steponas 1766-1777 metais užėmė Kauno miesto raštininko pareigas. Simonas Edvardas 1783-1784 metais buvo Kauno miesto teisėju, 1784-1790 – miesto raštininku. 1790-1792 – Kauno stalininku, o nuo 1792 iki 1795 m. dirbo Prienų pavieto žemės ribų teisėju, narsiai vadovavo 1794 m. sukilimui (Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego, Spisy. Tom II, wojewodztwo trockie XIV-XVIII wiek, Warszawa, 2009, p.669). 1790-1800 metų laikotarpiu šis teisėjas yra išsprendęs daug krašto, ypač Jiezno žemių ribų teisminių ginčų. Jis palaikė labai glaudžius ryšius su paskutiniaisiais Pacais (LVIA, f.9, ap1, b.19, p.40-47). Carinei Rusijai užėmus Lietuvą, jis persikėlė į Varšuvos Karalystę, kur užėmė įtakingas pareigas Aukščiausiame teisme. Buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu, pastoviai buvo renkamas karalystės senatoriumi. 1825 m. pasirūpino Prienų miesto žemėlapio sudarymu.
Nuo 1780 m. S. E. Vyšniauskas valdė Sabališkes ir Rumbonis. Rumbonyse 1795 metais jis pastatė bažnyčią. Žymus bajoras vedė žinomo Prienų pavieto sukilimo karinio vado Nikodemo Midletono seserį Anelę ir susilaukė dviejų sūnų Juozapo ir Edvardo bei dukros Onos. Garsus Prienų pavieto pareigūnas mirė 1834 m. Jo sūnus Juozapas davė pradžią Rumbonių dvaro dinastijai, kuri dvarą valdė iki tarpukario. Simono Edvardo brolis Pranas 1795-1812 m. laikotarpiu valdė šalia Verbyliškių buvusį Niskadvorčių (dabar Kadikai) dvarą (LVIA, f.483, ap.1, b.79, l.195).
Straipsnyje yra pasinaudota Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus rinkinio iliustracija, simbolizuojančia Jungtinę Abiejų Tautų Respubliką.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
