Vilija Čiapaitė
Sakoma, kaip žmogus elgiasi su gyvūnais, toks jis yra gyvenime. Kuo labiau juos myli, prižiūri, tuo gerumas pasireiškia ir bendraujant su žmonėmis. Liepos mėnesį buvau nuvykusi į Ukmergės rajoną. Man buvo pasiūlyta apsilankyti pas žmogų, kurio gyvenimo credo – gyvūnai. Maniau, kai nuvyksime, paglostinėsiu vieną kitą gyvūnėlį ir atia. Tačiau viskas buvo visiškai kitaip…
Nuvykome į Vygimanto Peredniko sodybą. Jau nuo kelio buvo matomi žirgai, tingiai pavėsyje rupšnojantys žolę. Pasukome į keliuką. Išlipus iš automobilio, mane pasitiko šunys.
Vienas pikčiurna – Kaukazo aviganis Luna. O jau piktas, o jau lojantis! Šaunuolis, pagalvojau sau, gina teritoriją. Tačiau čia pat prie manęs pribėgo dar nesubrendęs šunėkas. Na taip jau linksmumu užkrėtė, jog išgirdusi vardą Pupa, dar labiau nusišypsojau. Neklaužada vis taikėsi prisiglausti ir meilumą parodyti. Čia pat dogas Forta meilėje vos neprisipažino. Visi sodyboje gyvenantys šunys – mylintys šeimininką ir svečius.
Šeimininkas pririštą eržilą Zoro Izarda tepė skystu tirpalu, kuriuo bandė apsaugoti nuo vabzdžių, mat alsinančią dieną jie tiesiog būriais puolė gyvulius. Mano mažoji palydovė Domilė vedžiojo mane nuo vieno narvo prie kito. Prie vieno pritūpusios mažuosius medžioklinius šunyčius glostėme, o šie visi norėjo vienu kartu atkreipti į save dėmesį. Tolėliau skalikai, laikos. Apie kiekvieno atsiradimą Vygimantas pasakojo, nes sodyboje jie ne šiaip atsirado, o su tam tikra istorija.
Beeinant prie žirgų, mus pasitiko ožkų duetas. Pasirodo, visai neseniai vieną iš šių riestaragių šeimininkas norėjo papjauti, tačiau geraširdis Vygimantas ją priglaudė. Ir štai, prieš mums atvykstant ji du ožiukus atsivedė. Gražučiai, mažučiai, netvirtai ant žemės stovintys gyvūnėliai prie mūsų glaustis pradėjo. Be abejo, motušė morka buvo pavaišinta, kad apsiramintų ir mus draugais savo vadintų.
Pagaliau nukakome prie aptvarų su žirgais. Vaikšto sau žirgiukai, mus uostinėja, o paragavę morkų, kurias nusivežiau, glaustytis pradėjo. Gudruoliai Gala, Ironija ir Čiadas net su manimi bučiavosi, nes, matyt, morkos labai patiko. Tačiau protingieji žirgai akylai žvelgė į atvykėlius. Jie stebėjo mūsų judesius, klausėsi balso tembro. Juk jie – tikri psichologai, bet kas jiems netiktų. Na, manau, jiems mano lauktuvės labai tiko, nes vis snukiu į ranką baksnojo, bet morkos pasibaigę.
Beje, gražuolis žirgas Viesulas mus stebėjo iš aukšto. Ir kaip nežvelgs, jei jis skina prizines vietas, taip garsindamas šeimininko vardą.
O šeimininkas Vygimantas Perednikas nebuvo labai šnekus. Tačiau apie gyvūnus – kalbos kaip vandens. Jis dažnas ristūnų lenktynių, kuriose varžosi su pajėgiausiais šalies žirgais, sporto entuziastas. Jo išmanymas, kaip prisijaukinti žirgą, kaip kovoti dėl pirmųjų ar prizinių vietų – subtili žinių pritaikymo magija. Be abejo, jo pėdomis žengia ir sūnūs.
Dainius, kuriam 17 metų, šauniai su Zoro Izarda įveikia atstumus ratukais. Vygailas, kuriam 14, jau jojime skina pirmąsias vietas su savo mylima kumele Gazele, o trečiasis, Ernestas, kol kas į žirgų lenktynes žiūri atsargiai.
Būtų šaunu, jei ne…
Vis tik pasidomėjau ristūnais, žirgais, jų išlaikymu, laimėjimais. Nenoriu veltis į visas subtilybes, tačiau šiame sporte yra daug niuansų, dažnai sakoma, jog tai negražus žaidimas į vienerius vartus. Prizinės vietos, premijos, mokesčiai… Kaip sakoma, būtų šaunu, jei nebūtų graudu. Kol kas viskas vyksta taip, tačiau reikia tikėti, kad vis tik viskam ateis lygiateisiškumas, pagarba gražiam, šauniam ir teisingam varžybų teisėjavimui, ateis eilė teisingam finansavimui už prizines vietas, ateis laikas, kai auginantis žirgus šeimininkas lengvai atsikvėps ir nereikės ieškoti papildomo finansavimo žirgų išlaikymui. Tačiau tai kol kas sąstingis, nes niekas nenori, kad būtų kitaip, daugumai tinka taip, kaip yra. O gaila…