Neįtikėtinos, nesuvokiamos šiandienos žmogui lietuvių tremties istorijos. Tūkstančiai, dešimtys tūkstančių išplėštų iš namų ir Tėvynės žmonių, pasmerktų šalčiui, badui, alinančiam darbui ir nevilčiai. Už ką?! Ar įmanoma suprasti kaip nusikaltimą dorą gyvenimą, gražaus ir didelio ūkio turėjimą, pareigas valstybės tarnyboje, giminystę su „liaudies priešais“? Ne tik įmanoma, tai istorinis faktas, kurį liudija buvusių tremtinių balsai.
„Buvau 14 metų, kai iš ten pabėgau. Ėjau ėjau ir parėjau. Buvo sugavę, uždarę, bet meluodavau ir išsimeluodavau. Iki Maskvos tik buvo sunku, o paskui jau greit…. namo…. į Lietuvą….“
„Į Sibirą iškeliavau dar negimusi. Besilaukiančią mamą įgrūdo į vagoną, bet žmonės buvo labai geri, užjautė, padėjo. Kai atėjo laikas mane gimdyti, mama 10 km bėgo per taigą iki medicinos punkto. Vos spėjo…“
„Mamai ir mudviem su broliuku skirdavo po riekutę duonos visai parai. Išeidama į darbus mama dalį duonelės duodavo suvalgyti, o kitą pakabindavo tokiam pintam kašiuj palubėj. Kad iškart visko nesuvalgytume… Aš buvau didesnė, bet vis tiek nepasiekiau to kašiaus, tai užsikėliau broliuką ant pečių ir jis nuėmė duoną. Suvalgėm… o vakare mama, grįžus sušalus ir išalkus, liko be nieko….“
„Apgyvendino mūsų nemažą būrelį lietuvių saloje. Nieko ten nebuvo, tuščia, tik pakrantėje jakuto pašiūrė. Buvo potvynis, susispietėm visi aukščiausioj salos vietoj ir matom, kad bus galas. Tada jakutas stvėrė savo gražutį šuniuką, nutraukė jam galvą ir įmetė į vandenį – upė aukų reikalauja. Ir atslūgo vanduo…“
Sukrečiantys vaizdai fotografijose, pasakojimai, ašaros pagyvenusių moterų ir vyrų akyse. Ir stipriu gražiu balsu užtraukta daina. Juokas, pokalbiai, susitikimo laimė. Tokia buvo birželio 14-oji, Gedulo ir vilties diena, Jiezne. Iš ryto didelis būrys jiezniečių bei svečių tradiciškai susibūrė parke prie paminklo žuvusiesiems rezistencijos kovose. Čia jautrią meninę programą parengė gimnazijos mokiniai ir mokytojai, į susirinkusiuosius kreipėsi Prienų rajono savivaldybės mero padėjėja Jūratė Zailskienė, Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė ir istorikas Vytautas Kuzmickas. Pagerbę žuvusiuosius tylos minute, padėję paminklo papėdėje gėles ir degančias žvakes, minėjimo dalyviai buvo pakviesti susirinkti Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro salėje. Čia ir nuskambėjo tremtinių pasakojimai, o liūdesį prablaškė Tomo Ivanausko atliktos dainos.
Vakare jiezniečių laukė ypatinga šios įsimintinos dienos dalis – šventos Mišios bažnyčioje už tremtinius bei palaimintojo Teofiliaus Matulionio paveikslo pašventinimas ir pristatymas.
Ir pabaigai. Vargu ar būtų tądien susirinkę kai kurie pagyvenę, ligoti Jiezno seniūnijos tremtiniai, jei tuo nebūtų pasirūpinęs seniūnas Algis Bartusevičius, sukvietęs juos ir jų gimines, suorganizavęs pavėžėjimą, nuotraukų surinkimą ir kitus nemažiau svarbius darbus. Tikriausiai, sūnus paveldėjo tėvo širdies gerumą – vienai kaimynų šeimai, staiga užkluptai trėmėjų, jis atidavė namuose turėtą duoną, kuri, galbūt, išgelbėjo tuos žmones nuo didesnių kančių…
