Šį penktadienį Jiezne švęsime istorinio mūšio Jiezne šimtmetį, pagerbsime kritusius kovoje didžiavyrius ir visus kovotojus. Tai nepaprastai didelė šventė Lietuvos kariuomenei ir krašto apsaugos ministrui Raimondui Karobliui.
Priminsime, kad prieš 10 metų Jiezno visuomenė susitiko su kariuomene ir tuometine krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene. Lietuvos kariuomenės kovos neatsiejamai susijusios ne tik su Jieznu, bet ir su Prienais, Birštonu, Stakliškėmis, o netiesiogiai – su Balbieriškiu ir Pakuoniu. Tai viso krašto, visų Lietuvos patriotų šventė. Tai istorinės atminties akistata Jiezne žuvusių kovotojų vaikaičiams ir provaikaičiams. Jie yra, jie žino savo senelius ir prosenelius, jie jais didžiuojasi. Tenka didžiai apgailestauti, kad jie į šventę nepakviesti… Nepakviesti ir legendinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuoto pėstininkų bataliono kariai. Kovinė šio junginio šlovė neatsiejamai susijusi su minimu mūšiu, su lietuvių pergale. Ką dabar bepadarysi. Sakoma, kur trumpa, ten ir trūksta.
Akcentuojame, kad tai didi šventė tų, kurie negyvena vien slogia įvaizdinio pasirodymo prieš kameras ir fotoobjektyvus renginiuose prieš artėjančius rinkimus idėja, o turi tvirtą patriotinį ir pilietinių vertybių supratimą. Sudėtingos oro sąlygos, gripo protrūkiai, galbūt, sutrukdys kai kuriems iš mūsų dalyvauti šventėje. Kaip Lietuvos Respublikos pilietis, siūlau krašto ir regiono žmonėms vasario 8–13 dienomis (tada, kada prieš 100 metų vyko visa karinė kovos prieš bolševikus operacija) iškelti mūsų Trispalvę ant savo gyvenamųjų patalpų fasadų (mes, piliečiai, turime tokią teisę). Tuo mes pagerbsim žuvusiuosius Jiezno mūšyje, visus žuvusius krašto savanorius, tuo mes pagerbsime lietuviškos savivaldos mūsų krašte šimtmetį, kuris taip ir liko nepagerbtas. O jiezniečiams tai turi būti ypatingai svarbu.
Prie žuvusiųjų
Išviję bolševikus iš Jiezno, lietuviai atvyko į kapines: „Netrukus nuėjome prie kapinių. Čia gulėjo mūsų vyrai, kurie pirmą kartą puolė Jiezną ir savo vado Cetuchino išduoti pateko bolševikų nelaisvėn. Jie gulėjo suversti vienas ant kito. Nuogi arba su baltiniais, perkirstais veidais, subadyti, atviromis akimis ir kietai sugniaužtomis rankomis… Raudonųjų jūrininkų kuopa, buvusi Jiezne, žiauriai nužudė ir apiplėšė beginklius belaisvius. Niekad negalime užmiršti to vaizdo – savų ginklo draugų, dabar bejausmių, sudraskytų ir žmonių-žvėrių išniekintų. Negyvųjų kūnai buvo apibarstyti suplėšytų maldaknygių lapais. Stovėjome, žiūrėjome į juos, o kas darėsi kiekvieno širdyje – sunku aprašyti“. 1919 m. vasario 15 dieną temstant į Jiezną iš Alytaus, per Prienus, atvyko su kariais Pirmojo pėstininkų pulko karininkai, vėliau generolai, kurie su karinio junginio Jiezne vadu karininku, būsimuoju generolu Stasiu Zaskevičiumi turėjo palaidoti žuvusius. Būsimasis generolas Pranas Tamašauskas savo atsiminimuose rašė: „Sustojome prie klebonijos, kur buvo kariuomenės vado būstinė ir jo štabas. Mes, trys karininkai Musteikis, Skorupskis ir aš, palikę visą rinktinę gatvėje, įėjome į kleboniją prisistatyti kariuomenės vadui. Iš prieškambario į dešinę pirmame kambaryje radome tris karininkus ir kleboną (klebonas J. Galaunė bolševikų buvo suimtas ir išvarytas į Vilnių, buvo likęs vikaras Leonas Petkelis – V. K.) Būdamas įsitikinęs, kad kariuomenės vadą nesunku bus atskirti nuo kitų bent savo amžiumi, pasijutau labai suvaržytas, nes nežinojau, į kurį karininką turiu kreiptis su raportu, nes visi ten buvusieji karininkai atrodė maždaug vienodo amžiaus 24–26 m. Tačiau keblią padėtį atitaisė karininkas Musteikis, kuris, matyti, jau anksčiau vadą pažinojo. Čia gavome nurodymą apgyvendinti kareivius pas vietos gyventojus, o mums, trims naujiems atvykusiems, leista pernakvoti klebonijoje, kur be mūsų radome jau nemažai karių“ (nuorodų ir bylų signatūros bus paskelbtos baigus straipsnių ciklą).
1919 m. vasario 16-oji. Žuvusiųjų karių laidotuvės
„Bolševikai mūsų savanorius palaidojo Jiezno priemiestyje, palei kelią į Stakliškes. Jau kitą dieną bolševikai buvo sumušti, o žuvusiųjų lavonai netoliese tebegulėjo atvirame lauke. Mūsų savanoriams palaidoti, pritariant klebonui, buvo parinkta tinkama vieta parapijos kapinėse. Vietinės sąlygos neleido nei gauti, nei padaryti 20 karstų (tiek buvo žuvusiųjų, prie jų buvo prijungtas nužudytasis Liciškėnų kaimo gyventojas, mūsų giminaitis Juozas Daunoras ir dar vienas nežinomas savanoris – V. K.). Todėl iš nupirktųjų lentų buvo padaryta didžiulė keturkampė dėžė. Sulig jos kapinėse buvo iškasta ir duobė, į kurią įstatėme tą dėžę.
Mūsų kariams atkasti per prievartą buvo surinkti apie 15 piliečių (lietuvių ir žydų) su kastuvais. Buvo kasama lėtai komendantui ir jo padėjėjui prižiūrint, kad būtų išvengta lavonų sužalojimo. Čia pat stovėjo I ir II pėstininkų pulkų ir gusarų eskadrono apie 10 savanorių, kurie turėjo apžiūrėti atkasamus lavonus ir juos pažinti, atspėti pavardę. Šis darbas ilgai užtruko. Pažymėtina, kad surinktieji darbininkai, ypač žydų tautybės, rodė didelę baimę: verkė, drebėjo, visaip atsikalbinėjo ir prašėsi atleisti nuo darbo. Mūsų vargšai broliai savanoriai, pirmieji garbingai žuvusieji už Tėvynės ir Tautos laisvę, pasirodė visi be išimties buvę nurengti ir nuauti: ant jų palikti tik apdraskyti skalbiniai. Kojos ir rankos buvo nesuglaustos, bet įvairiai, kaip pakliuvo, išskėstos. Pažinti jų buvo beveik neįmanoma, tik apie kai kuriuos buvo galima spėlioti. Išimtieji karžygių palaikai po 3-4 iš karto labai iškilmingai buvo nešami ir lydimi į kapines, vedant apsirengusiam kunigui ir giedant žmonių miniai. Savaime suprantama, tose iškilmėse dalyvavo visi Jiezne buvę kariai, pradedant kariuomenės vadu ir baigiant eiliniu savanoriu. Tokių eisenų į kapus buvo šešetas. Karžygiai buvo suguldyti dėžėje po septynis trimis eilėmis (viena ant kitos).
Baigus laidoti mūsų savanorius, prie tos pat duobės buvo atgabenti žuvusiųjų bolševikų kariai. Jie buvo aprengti vatinukais ir apauti ilgais batais. Toje duobėje bolševikai buvo prie vienas kito paguldyti ir be jokių apeigų palaidoti“.
Apie žuvusių ir palaidotų karių tapatybes – kitame straipsnyje.
Post scriptum
Lietuvos savanorių laidotuvėse dalyvavusiems karininkams šis jų gyvenimo momentas labai įstrigo, davė impulsą asmenybių formavimuisi, jų karinei karjerai:
1) karininkas Pranas Tamašauskas (1880–1951 m., mirė Los Andžele (JAV), 1999 m. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse) po Jiezno didvyriškai kovojo Nepriklausomybės kovose. Už narsą buvo apdovanotas Vyties kryžiumi, 1928 m. buvo pakeltas į generolo leitenanto laipsnį, 1935 m. į generolo laipsnį. Apdovanotas 9 aukščiausiais Lietuvos, taip pat Čekoslovakijos ir Latvijos apdovanojimais. 1944 m. dėl sovietų reokupacijos pasitraukė į JAV, kur iki mirties aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą;
2) karininkas Kazys Musteikis.
K. Musteikis (1894–1977 m., mirė Čikagoje). Po Nepriklausomybės kovų – aktyvus kariuomenės generalinio štabo veikėjas. 1934–1938 m. – Karo mokyklos viršininkas. 1937 m. – brigados generolas. 1938–1940 m. – Krašto apsaugos ministras. 1939 m. atsispyrė Vokietijos raginimui įsijungti į karą prieš Lenkiją. 1940 m. kartu su prezidentu Antanu Smetona, ministrais Konstantinu Šakeniu, Antanu Tamošaičiu, Kazimieru Jokantu siūlė priešintis sovietams. Pats nesėkmingai bandė išvesti 9-ąjį pėstininkų pulką į Vokietiją;
3) karininkas Stasys Zaskevičius, lietuvių karinių pajėgų Jiezno mūšyje vadas (1892–1971).
Po mūšio Jiezne dalyvavo Nepriklausomybės kovose, dirbo Generaliniame štabe, karo atašė užsienio valstybėse. 1940 m. pakeltas į generolus. 1944 m. kartu su Jonu Žemaičiu, Povilu Plechavičiumi ir kitais organizavo Vietinę rinktinę. 1945–1955 m. sovietų kalintas Sibire. Mirė 1971 m. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Tarpukaryje Jiezne dalyvavo mūšio 10-mečio ir 20-mečio paminėjimuose.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
