Kam statome paminklus…
Paminklo apibrėžimas gana paprastas – tai statinys kieno nors atminimui, garbei. Visoje Lietuvoje skirtingais laikotarpiais, daugiausia mūsų didvyriams ir šviesuoliams pagerbti, yra pastatyta šimtai paminklų. Ilgą laiką jie mums buvo tautos istorijos ir tapatybės dalis, kurią norėjome demonstruoti ir kurių pagalba mes vienaip ar kitaip įamžinome tai, kas mums atrodė svarbu ir vertinga parodyti kitiems. Paminklai mums reprezentavo mūsų tautos didybę ir galybę.
Šiomis dienomis vis dažniau kyla abejonių dėl esamų paminklų prasmių, reikšmės mums ir jų reikalingumo ateities kartoms. Paminklai jau kurį laiką tapę diskusijų objektu, sovietinio laikotarpio palikimas išvis nebelaikomas istorine mūsų tautos dalimi ir juos renkamasi pakeisti šiuolaikinių menininkų darbais, kurie dažnai būna nuasmeninti ir nelengvai suvokiami, o daliai visuomenės išvis tampa nebepanašūs į paminklus ir praranda pačio paminklo apibrėžimo prasmę. Džiugu, kad Prienuose dar turime išlikusį paminklą, prie kurio noriai lankosi turistai, o miestui jis tarsi praeitį menantis simbolis, pasitinkantis kiekvieną, atvykstantį į Prienus Greimų tiltu.
Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio paminklo atsiradimo Prienuose istorija
Apie 1933 m. greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno krantinėje, buvo pradėtos karinio miestelio statybos, kurios užsitęsė net iki 1939 m. Karinis miestelis buvo suprojektuotas pagal tradicinius tokiems objektams stačiakampio planavimo principus: vieni statiniai išsidėstę pietvakarių – šiaurės rytų, kiti – šiaurės–vakarų – pietryčių kryptimis. Į šiaurę nuo karinio miestelio plytėjo pratybų laukas.
Remdamiesi 1936 metų Krašto apsaugos ministerijai priklausiusių teritorijų ir statinių inventorizacijos medžiaga bei tais pačiais metais sudarytu Marijampolės apskrities, Prienų miesto, Krašto apsaugos žemės planu, galime sužinoti, kaip atrodė tuometinis karinis miestelis. Kareivinės užėmė 20 ha ir 22 arus. Plane iš viso užfiksuota net 18 statinių, kurių didžioji dalis – 12-ka – mūrinių, o likusieji mediniai. Plane galime matyti, kad šių statinių kompleksą sudarė: kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, skalbykla, arklidė, intendantūros, ginklų, trys gurguolių sandėliai, du maisto sandėliai, maisto rūsys, amunicijos, kapsulių, šovinių, pašarų sandėliai. Plane pažymėti 5 šuliniai, tačiau dar trūko vieno kareivinių korpuso, vandens bokšto bei dar keleto statinių. Naujose, moderniai įrengtose kareivinėse buvo dislokuota Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė. Būtent šio pulko karių iniciatyva ir gimė mintis pastatyti paminklą Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui – Kęstučiui.
Pirmojo DLK Kęstučio paminklo atidengimas ir tolimesnis likimas
1937 m. lapkričio 14 d. kariniame miestelyje iškilmingai atidengiamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas (projekto autorius – K. Ausiejus, kuris tuo metu Prienų įguloje atliko karinę prievolę). Gelžbetoninis, imituotas granitu paminklas tuomet stovėjęs ant aukšto postamento, priekiu atgręžtas į Nemuną. Pjedestalo aukštis buvęs 7 m 40 cm, o pačios kunigaikščio skulptūros aukštis buvęs 2 m 50 cm. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo garbūs svečiai: kariuomenės vadas gen. št. plk. Raštikis, II pėst. divizijos štabo viršininkas gen. št. plk. Griganavičius, karo butų viršininkas plk. inž. Barzda-Bradauskas, plk. inž. Šimoliūnas, pulkų vadai: plk. Tumas, gen. št. plk. Čepauskas, gen. št. plk. Gaušas, l. e. pulko vado p. plk. ltn. Giedraitis ir tuometinis Prienų burmistras J. Greimas. Taip pat dalis svečių buvo iš Prienų miesto įstaigų ir „Žiburio gimnazijos“. Paminklo statybos darbai kainavo 2290 litų, daugiausia prisidėjo vietinės įgulos kariai, iš vietinių gyventojų buvo surinkta 305 litai.
Prasidėjus sovietinei okupacijai Prienų kariniame miestelyje, kaip ir visoje Lietuvoje, įsikuria SSRS kariuomenės daliniai. 1954 metais sovietų armijos paliepimu LDK Kęstučio paminklas nugriaunamas prie traktoriaus „Staliniec“ prikabintu lynu. Jam nutrūkus jis negailestingai buvo daužomas kūjais. Visi suniokoto paminklo likučiai sumesti į iškastą griovį ir užversti žemėmis.
Nuo 1988 metų prasidėjo Kęstučio paminklo atkasimo darbai. Prie šios iniciatyvos prisidėjo nemažai Prienų krašto entuziastų: tuometinis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Maruškevičius, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius. Visais paminklo atstatymo ir finansiniais klausimais rūpinosi žurnalistė A. Aleksėjūnienė ir jos suburtas vienuolikos žmonių komitetas. Atkasus paminklą paaiškėjo, kad jis stipriai suniokotas ir jo restauruoti jau nepavyks, teks statyti naują. Senojo Kęstučio paminklo kalavijo dalis saugoma ir eksponuojama Prienų krašto muziejaus vienoje iš ekspozicijų.
Naujasis Kęstučio paminklas buvo sukurtas pagal skulptoriaus G. Kamarausko idėją ir modelį (buvo pasiremta ir senojo paminklo išlikusiomis fotografijomis). Skulptūrą išliejo J. Valūnas, „Centrolito“ gamyklos meistras. Architektas – K. Lupeikis. Postamentą betonavo: A. Laukaitis, L. Liaudanskis, B. Trakymas. Simbolinę datą – 1990 metų vasario 16-ąją įvyko naujojo paminklo atidengimas. Paminklą atidengė V Kęstutėnų pulko puskarininkis V. Mačiulis. Iškilmingų svečių pasisakymų, kaip ir anuomet, atidengiant pirmąjį paminklą, netrūko. Naujasis paminklas atgimė jau kitoje vietoje, prie Prienų Greimų tilto, tačiau ir šis Kęstutis lygiai taip pat iki šiol žvelgia į Nemuną.
Artėjant paminklo atidengimo 80-mečio jubiliejui buvo parengtas ir įgyvendintas projektas jo aplinkos tvarkybos darbams. „AV architektūros studija“ aplink paminklą suprojektavo stačiakampio formos aikštelę, ją padidinant ir pakeičiant į naują dangą. Taip pat buvo keičiama takų sistema, naujai suprojektuotas pėsčiųjų takas nuo Vytauto g. Už tako ir aplink paminklą suprojektuoti gėlynai, tuo pačiu metu buvo sutvarkytos ir gėlyno klombos aplink paminklą aprėminimas. Taigi, erdvė atnaujinta patraukliai ir vienintelis paminklas Lietuvoje, skirtas LDK Kęstučiui, kuriame jis skulptūroje stovi visu ūgiu, pasitinka per tiltą pravažiuojančius miesto svečius ir toliau kasdien laukia naujų lankytojų.
Informaciją parengė: Svaja Gudžiūnienė
Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė
1Internetinis šaltinis: https://zodis.eu/reiksme/paminklas.
2 LCVA, f.512, ap. 1, b.18, l. 40.
3 Surgailis. G. Lietuvos kariuomenė 1918-1998 m. Vilnius, 1998. p. 59-60.
4 Žurnalas „Karys“. 1937 m. lapkričio 19 d. Nr. 47 (974).
5 Internetinis šaltinis: http://kvitrina.lt/lietuvos-didziojo-kunigaikscio-kestucio-paminklui-ir-kariniam-miesteliui-prienuose-80-metu-2/.
6 Internetinis šaltinis: http://kvitrina.lt/lietuvos-didziojo-kunigaikscio-kestucio-paminklui-ir-kariniam-miesteliui-prienuose-80-metu-2/.
7 Internetinis šaltinis: https://www.avstudija.lt/portfolio/lietuvos-didziojo-kunigaikscio-kestucio-paminklo-prieigu-sutvarkymas-prienuose/.
