Savo buto darbo kabinete
Prisiminkime vieną ryškiausių figūrų lietuvių kalbos mokslo istorijoje
Profesorius Jonas Palionis, gimė 1924 m. birželio 20 d. Mišiškių kaimelyje (Alytaus raj.), buvo žymus lietuvių kalbininkas, kurio gyvenimas ir darbai paliko ryškų pėdsaką lietuvių filologijos ir lingvistikos srityse. Jonas Palionis gimė ir užaugo visai netoli Nemuno, prie garsiojo Punios šilo, kurio gamta ir kultūra giliai įsirėžė į jo sąmonę ir tapo neatsiejama jo asmenybės dalimi. Gimtojo krašto gamta ir turtinga kultūra, nuo ankstyvųjų dienų formavo Palionio meilę lietuvių kalbai ir literatūrai. Šis kraštas liko jam brangus ir turėjo įtakos jo pasaulėžiūrai bei profesiniam pasirinkimui.
Gyvenimas valstiečių šeimoje galėjo Palionį nuvesti visai kitu keliu. Tačiau kai J. Palionis 1931 m. pradėjo mokslus Nemajūnų pradžios mokykloje, jau veikė privalomojo pradinio ketverių metų įstatymas, todėl Jono tėveliai turėjo paklusti ir leisti jį į mokslus. Taip J. Palionis 1935 m. baigė Nemajūnų pradžios mokyklą.
Tačiau puikiais pažymiais baigus pradžios mokyklą, į gimnaziją kelias atsivėrė ne iš karto. Sunkiai gyvenusiai valstiečių šeimai trūko lėšų išleisti sūnų į gimnaziją. Didelis talentas ir noras mokytis toliau niekur nedingo, o susiklosčiusios aplinkybės padėjo tai įgyvendinti. Gretimame kaime susibūrė grupė vaikų, kuriuos buvęs klierikas ruošė stoti į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Jonas Palionis pora metų ruošėsi, išlaikė egzaminus ir 1937 m. įstojo į penktąją Prienų „Žiburio“ gimnazijos klasę.
Prof. Jonas Palionis su savo šeima, 1974m
Mokytis gimnazijoje nebuvo taip paprasta ir kurį laiką reikėjo pasistengti, kad joje išsilaikytų. Sunkus darbas ir disciplina pareikalavo daug valios, kuri formavosi kartu su Jono asmenybe ir charakterio bruožais. Pabaigus gimnaziją, išlikusiam giliam gimtųjų kraštų istorinės vietos poveikiui Palionis ketino studijuoti archeologiją Vilniaus universitete, tačiau susiklostęs gyvenimas pats nuvedė tinkamu keliu.
1941 m. birželio mėnesį vykusių masinių trėmimų į Sibirą ir baimės stingdančių neramumų apsuptyje Jonui Palioniui baigėsi abitūros egzaminai po kurių jis skubėjo grįžti pas tėvus. Stingdantis karo siaubas imlų mokslui jaunuolį įkalino namuose.
Karo frontui pradėjus trauktis į rytus, Lietuvoje gyvenimas ėmė pamažu vėl tekėti sava vaga. Vis dar vyko masiniai žydų žudymai, trūko maisto ir buvo daug apribojimų, tačiau Lietuvos inteligentija rūpinosi, kad išliktų lietuviškas švietimas.
Prof. Jonas Palionis
Lietuvių inteligentų dėka pradėjo atsikurti aukštosios mokyklos. Buvo paskelbtas priėmimas į Vilniaus universitetą ir dvimetį pedagoginį institutą. Taip rugsėjo mėnesį prasidėjo Jono Palionio studijų kelias. Jis įstojo į dvimetį Vilniaus pedagoginį institutą, kur studijavo lietuvių kalbą ir istoriją iki 1943 m. kovo mėnesio. Per studijų laikotarpį buvo įvairių sunkumų. Teko ir slapstytis gimtajame krašte nuo vokiečių okupantų, mokytojauti Paliepių pradžios mokykloje, ir direktoriauti Butrimonių progimnazijoje. Vienu metu J. Palionis buvo ant apmąstymų slenksčio bėgti toliau ar likti ir stoti į partizanų gretas, kaip tai darė jo draugai ir kolegos. Bet Palionis nepasirinko nei vieno, nei kito varianto. Tačiau iš Butrimonių gimnazijos jis pabėgo ir prieglobsčio nusprendė ieškoti Vilniuje.
Jonas Palionis
Dar studijuojant dvimečiame institute Palionis pajautė didelį susidomėjimą kalba ir literatūra. Čia jo keliai susidūrė su žymiausiais lituanistais, Stasiu Barzduku ir prieškario lietuvių kalbos istorikais Petru Joniku ir Jonu Kruopa. Kad Jonas Palionis išsiskyrė iš kitų savo aistra kalbai pastebėjo ir J. Kruopa, todėl paskatinto jį baigti lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Taip J. Palionis apsisprendė tęsti studijas ir 1945 m. rudenį buvo priimtas į Vilniaus universiteto istorijos – filosofijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros trečią kursą. Jam pasisekė, nes dauguma dalykų buvo užskaityta iš ankstesnių studijų pedagoginiame institute.
Palionis 1948 m. baigė Vilniaus universitetą, pasišvęsdamas tolesnei mokslinei veiklai. Savo diplominiu darbu jis atvėrė gilesnius vandenis į mažai iki tol tyrinėtą lietuvių raštų kalbą. Netrukus po studijų, gabumų nestingstančiam jaunuoliui, tuometinis katedros vedėjas J. Kruopas pasiūlė pasilikti lietuvių katedroje ir tęsti mokslą aspirantūroje1.
Palionio moksliniai interesai apėmė platų kalbotyros sričių spektrą: lietuvių kalbos gramatiką, stilistiką, dialektologiją, fonetiką ir kalbos istoriją. Viena ryškiausia kryptis buvo sudėtingi lietuvių rašomosios kalbos istorijos tyrimai. Jo darbai šiose srityse buvo itin reikšmingi, nes padėjo suformuoti ir išplėtoti lietuvių kalbotyros teorinius pagrindus. J. Palionio šiomis tyrinėjimo sritimis susijusios abi profesoriaus disertacijos.
1953 m. pavasarį Jonas Palionis baigė aspirantūros studijas ir apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių literatūrinės kalbos normalizacija XIX a. pabaigoje“. 1954 m. J. Palionis tapo Lietuvių kalbos katedros vedėju, o 1956 m. buvo paskirtas Istorijos – filosofijos fakulteto dekanu, jam buvo suteiktas docento vardas. Nuo 1959-ųjų dirbo docentu, moksliniu bendradarbiu, rašė daktaro disertaciją. 1969 m. apgynė monografiją „Lietuvių literatūrinė kalba XVI -XVII a.“ už kurią suteiktas filosofijos mokslų habilituoto daktaro laipsnis ir respublikinė premija.
Po mažiau nei metų J. Palionis universitete pradėjo eiti profesoriaus pareigas ir 1970 m. buvo išrinktas Filosofijos fakulteto dekanatu, šias pareigas jis ėjo iki 1973 m. Nuo 1984 m. Palionis vadovavo Lietuvių kalbos komisijoje prie Lietuvos mokslų akademijos ir šias pareigas ėjo iki 1988 m. Nuo 1990 m. tris metus buvo žurnalo „Gimtoji kalba“ redakcijos kolegijos pirmininku.
Gerbiamo profesoriaus mokslinių tyrimų temų gausa labai plati, per daug metų jis buvo nepavejamas savo srities specialistas. Profesorius – kalbininkas Jonas Palionis išleido keliolika knygų, parašė šimtus įvairių straipsnių lietuvių ir užsienio spaudai, devynis neišspausdintus rankraščius, šešiolika sudarytų ir redaguotų darbų ir vertimų. Vieni iš svarbiausių J. Palionio darbų buvo tyrinėjimai apie lietuvių kalbos sintaksę ir morfologiją, kurie tapo pagrindiniais šaltiniais šios srities studijoms.
Reikšmingiausiais darbais pats profesorius laikė Jono Jablonskio „Rinktinius raštus“ I ir II tomus su plačiais įvadais (1948-1949 m.), išsamius senosios lietuvių kalbos tyrinėjimus anksčiau minėtoje daktaro disertacijoje: „Lietuvių literatūrinė kalba XVI – XVII a.“, pirmąją lituanistikos istorijoje – „Lietuvių literatūros kalbos istorijos apybraižą“ (1979 m., 1995 m.), kalbotyros vadovėlį: „Kalbos mokslo pradmenys“ (1985 m., 1999 m.), naują Mikalojaus Daukšos 1599 m. „Postilės“ leidimą (2000 m.), su senosios raštijos tyrimais susijusią knygą: „XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai“ (2003, 2008 m.).
Be mokslinių tyrimų, kalbininkas Jonas Palionis aktyviai dalyvaudavo lingvistikos konferencijose ir seminaruose, kur pristatydavo savo atradimus ir tyrimus. Jis buvo žinomas kaip puikus kalbėtojas, sugebantis sudėtingą išdėstomą mokslinę medžiagą perteikti aiškiai ir suprantamai. Savo atkaklaus darbo dėka jis pelnė tarptautinį pripažinimą ir tapo gerbiamu kalbininku visame pasaulyje.
Pedagoginė veikla buvo neatskiriama Jono Palionio gyvenimo dalis. Jis paruošė kelias kartas studentų, kurie vėliau tapo žymiais kalbininkais, literatais ir pedagogais. Palionio paskaitos buvo žinomos dėl jų gilumo ir įdomumo – jis sugebėjo ne tik perduoti žinias, bet ir įkvėpti savo studentus domėtis kalbos mokslu. Jo dėka daugelis jaunuolių pasirinko kalbotyros kelią.
Profesorius Palionis buvo žinomas ir kaip žmogus, turintis gerą humoro jausmą ir gebėjimą bendrauti su žmonėmis. Jis buvo mėgstamas kolegų dėl savo draugiškumo ir pasirengimo visada padėti. Nors buvo griežtas ir reikalus moksliniuose darbuose, jis taip pat buvo supratingas ir rūpestingas dėstytojas, kuris savo studentams suteikė ne tik žinių, bet ir palaikymą.
Profesoriaus Jono Palionio indėlis į lietuvių kalbotyrą yra neįkainojamas. Jo darbai prisidėjo prie gilesnio lietuvių kalbos supratimo, jos tyrimų daugiasluoksnės analizės ir plėtros. Palionio palikimas yra gyvas ne tik jo moksliniuose darbuose, bet ir jo studentuose, kurie tęsia jo pradėtą darbą ir puoselėja lietuvių kalbos mokslą.
Jonas Palionis mirė 2021 m. gruodžio 14 d., sulaukęs garbingo amžiaus. Profesoriaus darbai ir tyrimai toliau įkvepia naujas kalbininkų kartas, o jo indėlis į lietuvių kalbos mokslą yra neįkainojamas. Jis buvo ir liks viena ryškiausių asmenybių Lietuvos akademinėje bendruomenėje.
Straipsnį parengė:
Prienų krašto muziejaus muziejininkė Rūta Žiobaitė
