Ar daug, ar mažai tie dvidešimt penkeri metai – kiekvieno savas saikas. Tačiau jei pavyktų bent minutėlei sugrįžti į praeitį, apstulbtume supratę, kaip viskas pasikeitė – šalis ir žmonės, jų aplinka ir darbai, jų mintys ir planai. Apie tai Pieštuvėnų kaimo bendruomenei kalbėjo garbioji jos narė Ona Januškevičienė, pasidžiaugusi permainomis į gera, kurios galėjo atsirasti tik dėl mūsų kovos už Laisvę ir pergalės. Tą 1990-ųjų kovo 11 dieną minime ir prisimename labai džiaugsmingai – gal dėl to, kad pavasaris sužadina gražius jausmus, o gal dėl to, kad galime didžiuotis ir savo įnašu į šį svarbų tautai įvykį.
Negausus tai buvo būrelis, bet ne tai svarbu. Svarbu, kad kaimo bendruomenė, vadovaujama Dalios Stankevičienės, suruošė šiai ypatingai progai šventę, o joje koncertavo savojo krašto žiburiai – moterų vokalinis ansamblis, mažieji muzikantai ir dainorėliai. Tad ir plojimai jiems buvo patys nuoširdžiausi. Juk kaip nesidžiaugsi moterimis, randančiomis laiko dainai, kaip nesidžiaugsi vaikais, net ir pačiais mažiausiais, kurie įsijungė į meninę programą, išmokdami eilėraščius, skambius žodžius, skirtus Tėvynei. Kartu dainuodami, šypsodamiesi ir didžiuodamiesi saviškiais, pasijutome neatimama visos šalies, švenčiančios šią dieną, dalimi. Švenčiame, nes esame laisvi, nes galime švęsti Laisvę.
