Kuklus neužmirštuolės žiedelis, langų tamsoje virpanti žvakelių šviesa, trispalvė, vienijanti, sutelkianti prie savęs atminimo laužų liepsna. Visa tai – simboliai, primenantys prieš 25 metus įvykusį tragišką ir lemtingą lūžį mūsų tautos istorijoje. Jei jaunimui 1991 m. sausio 13 d. įvykiai yra vadovėlių ar pamokų dalis, tai vyresniesiems – skaudūs, nei laiko, nei gyvenimo neišdildomi prisiminimai.
Kaip ir visoje Lietuvoje, sausio 12-osios vakarą prie Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro akmeniniame aukure suliepsnojo ugnis, prie jos susitelkė būrys miesto ir seniūnijos gyventojų, panorusių prisijungti prie akcijos „Būkime kartu“. Prie tų seniai praėjusių dienų priartino kartu su folkloro ansambliu „Jieznelė“ sugiedotas himnas, lietuvio gyvenimą lydinčios dainos Maironio eilių žodžiais. Juk tokios dainos, giesmės skambėjo ir tada, prie laužų susibūrusiems žmonėms budint ir saugant Lietuvos širdį – Parlamento rūmus, televizijos bokštą ir LRT pastatą. O prisiminti ir papasakoti apie tai, kas ten vyko, galinčių yra. Kasmet Sausio 13-osios minėjimuose su jiezniečiais atsiminimais dalijosi svečiai Ona Vilčiauskienė, Vytautas Kamblevičius, Dainora Šaltienė ir Vytas Kolesnikovas bei jieznietė Damutė Judickienė, iš arti matę ir patys patyrę baimę, nerimą ir pasiryžimą aukoti gyvybes vardan Tėvynės laisvės.
Pasišildę prie atminimo laužo jiezniečiai netrukus susirinko Jiezno KLC salėje, kur jų laukė karšta arbata, bibliotekos paroda. Šį kartą į svečius atvyko buvęs STT vadovas ir kitas aukštas valstybines pareigas užėmęs politikas Žimantas Pacevičius, kuris kartu su kitais vidaus reikalų pareigūnais 1991 m. sausį vadovavo Parlamento gynybai. Tuo metu jis dirbo Vilniaus kriminalinėje policijoje, buvo vienas iš daugelio milicijos darbuotojų, kurie turėjo pasirinkti, kas jie bus – Lietuvos, nepriklausomos valstybės gynėjai ar griūvančios TSRS ramsčiai. Kaip prisimena Ž. Pacevičius, nemažai rusakalbių pareigūnų atsistatydino, išvyko į Rusiją ar Baltarusiją, o kai kurie susitelkė žiaurumu ir agresija pagarsėjusiuose OMON būriuose. Svečias papasakojo apie Parlamento gynėjų pasiruošimą šturmui, sėkmingai pasibaigusį riaušių numalšinimą, gyvu skydu tarp konfrontuojančių mitinguotojų tapusius jaunos valstybės policininkus, kurių uniformos buvo dar tarybinės, tačiau ženklai ant jų – lietuviški. Nors daugelis šių pareigūnų liko užmiršti, tačiau, pasak Ž. Pacevičiaus, jų indėlis, išvengiant aukų, kruvinų susirėmimų, yra didžiulis ir, deja, kol kas menkai vertinamas. Svečias sugretino Sausio 13-osios įvykius ir Ukrainoje vykstantį karą, pabrėždamas okupacijos scenarijų panašumus. Jo manymu, jei tuomet Rusijos vadovu būtų buvęs dabartinis šios šalies prezidentas, viskas galėjo baigtis daug liūdniau, su dar daugiau aukų ir netgi valstybingumo praradimu.
Minėjimo dalyviai ne tik diskutavo su svečiu, bet ir patys turėjo ką prisiminti, papasakoti. Juk daug jiezniečių tomis neramiomis 1991 m. sausio dienomis vyko į Vilnių, budėjo prie svarbių strateginių objektų. Kaip prisiminė mokytoja Roma Kandrotienė, jauni žmonės, kartu su kitais saugoję Parlamento prieigas, visiškai nebijojo ir netgi nelabai nutuokė, koks pavojus jiems gali grėsti, todėl nepaisė raginimų pasitraukti. Ir tokia būsena buvo tuomet užvaldžiusi visus…
Atsisveikindamas su Ž. Pacevičium Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius padėkojo jam už malonią viešnagę ir įdomius pasakojimus, o visiems susirinkusiems – už pasiryžimą kasmet prisiminti ir priminti kitiems tautos didvyriškumo dienas ir žygdarbius. Pasak seniūno, nors jaunimas ir nedalyvavo tos dienos minėjime, tačiau jiems apie viską pasakoja istoriniai dokumentai ir mokytojai, o kada nors viskas, kas įvyko 1991 m. sausį, taps tokia pat pasididžiavimo savo tauta priežastimi, kaip ir Žalgirio mūšis.
Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro infromacija
