Vacys Staknys
Gyvenimas tuo ir gražus, kad nepasiduoda programavimui, o spontaniškumas neretai gali nuversti kalnus. Būtent taip galiu apibūdinti Laimutės Jančiukienės papasakotą jos gyvenimo istoriją. Inžinierės specialybę įgijusi Kauno politechnikos institute, vėliau baigusi VDU pedagogikos ir informacinių technologijų mokslus bei įgijusi Mykolo Riomerio universitete švietimo įstaigų administravimo magistro laipsnį, paragavusi sunkaus ūkininko darbo, ilgą laiką ėjusi švietimiečių keliais, pasukusi į politiką Laimutė teigė, jog, jei būtų galimybė viską pradėti iš naujo, nieko nekeistų. O dabar – viskas iš eilės, nes kiekvienas gyvenimo vingis turi savo išskirtinumą.
Laiminga vaikystė Sekionių kaime močiutės globoje, sekmadieniniai Darsūniškio bažnyčios lankymai, labai griežtos pradinių klasių mokytojos pamokos, įsimintinos išvykos arkliais į malūną su seneliu, pasak Laimutės, galima įvardinti kaip vaikystę begalinės meilės apsuptyje.
Prisimindama pirmąją kelionę su sese į Pakuonio mokyklą, L. Jančiukienė šypsodamasi prisiminė, jog tėvai rugsėjo pirmą dieną nuvežė iš Pašventupio kaimo jas į mokyklą ir išvyko į darbus. Po kurio laiko mokykloje suprato, jog nežino, kaip pasiekti namus. Gerai, kad klasiokai žinojo, kur jų troba, ir nurodė kelią. O tai 3 kilometrai ne dabartiniais keliais.
Praleisti metai Pakuonio vidurinėje mokykloje buvo nuostabūs, mokytojai mokėjo įkvėpti mokytis, o susižavėjimas matematika ir nulėmė tolesnio pasirinkimo kryptį stojant į aukštąją mokyklą. Tiesa, įstoti į architektūrą nepavyko, nes, paraginta pabandyti naujovę, spontaniškai pasirinko vandens išteklių racionalaus naudojimo ir pramoninių nuotekų nukenksminimo specialybę. Anot L. Jančiukienės, mokslai Kauno politechnikos institute buvo įdomūs, o apgintas diplominis darbas apie Kauno miesto valymo įrengimą, vėliau buvo kaip idėja panaudotas statant miesto valymo įrengimus.
Deja, 1990 metais baigus mokslus jaunajai specialistei reikėjo pajusti įdarbinimo proceso ypatumus, o smalsumas atvedė į Alytaus šaldytuvų gamyklą. „Važiavau miesto autobusu į Alytaus pramonės rajoną, o pasirinkimą, kur išlipti, lėmė geriau nuskambėjęs stotelės pavadinimas – „Alytaus šaldytuvų gamykla“. Ieškodama įėjimo į didžiulį pastatą, susidūriau su vyriškiu, kuris remontavo „Volgą“. Išklojusi, dėl ko atvykau, išgirdau, jog jis personalo skyriaus vadovas, o sužinojęs mano specialybę iškart pasiūlė darbo vietą – valymo stoties- laboratorijos vedėjos pareigas“, – dėstė L. Jančiukienė.
Darbas, anot Laimutės, buvo įdomus, neapsieita be kuriozų, o ir vyrą ten surado. O po dvejų metų jau supo ant rankų pirmagimį ir parvyko į tėviškę, nors buvo sau pasakiusi, jog į kaimą jau negrįš. Vyrui, kuris augo Alytaus centre, ši idėja patiko ir jauna šeima pasinėrė į kaimiško gyvenimo idiliją, kartu ir pilną iššūkių. Reikėjo prasigyventi. Pienas, sūriai, daržovės keliavo į Kauno kiemus. Tiesa, pirmasis bandymas prekiauti susijęs su kiaušinių pardavimais, nes sūnui reikėjo batukų, kurie dabar įrėminti ir užima garbingą vietą. „1995 metais, man labai panorėjus, būtent birželio 1 d. gimė dukrelė Elenutė, o mano pirkėjai net nepastebėjo, jog aš antrą kartą tapau mama“, – pasakojo Laimutė. Labai greitai prabėgo 7 metai, keitėsi prekybos sąlygos ir reikėjo ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių. Vėl reikėjo kibti į mokslus (VDU) bei nusižengti sau pasakytu antru „ne“ ir įsidarbinti mokykloje. Pakuonio mokykloje praleisti metai (bibliotekininkė, mokytoja, direktoriaus pavaduotoja) pakeitė nuomonę apie švietimą. Patiko administracinis darbas, tad kitas žingsnis buvo magistro laipsnis Mykolo Riomerio universitete, laimėtas konkursas ir darbas savivaldybės administracijoje.
Pasak L. Jančiukienės, jos šeima visada buvo konservatyvių pažiūrų ir, nors Jono Vilionio įkalbinėjimai prisijungti prie valstiečių šiek tiek glumino, bet artimiau susipažinusi su LVŽS tikslais pamatė, jog partijos propaguojamos vertybės nelabai skiriasi nuo jos asmeninių. „Politinėje veikloje mažai rutinos ir man tai patinka. Ateidama į skyrių negalvojau apie postus, bet gyvenimas tuo ir įdomus, jog pameta išbandymų, kurie atsiranda spontaniškai ir įtraukia į veiklos sūkurį. Dar turiu daug mokytis, analizuoju, ieškau geresnių sprendimų, bet darbas nėra lengvas ir suteikia prasmės. Ne viskas pavyksta, stokoju vienos smulkmenos – atliktų darbų viešinimo. Man tai nauja, bet suprantu, jog kitaip nebus ir reikia mokėti valdyti ir šį procesą“, – mintimis dalijosi LVŽS Prienų skyriaus pirmininkė.
L. Jančiukienės teigimu, jei strategiškai jai partijos linija priimtina, tai kai kuriais momentais nuomonė skiriasi. Pasak skyriaus pirmininkės, alkoholio draudimai kai kur prasilenkia su realybe ir rodo visiška nepasitikėjimą žmonėmis. Ne „prie dūšios“ ir kai kurie sprendimai savivaldoje – varteliai įeinant į savivaldybę.
Pasak jos, pasitikėjimas, o ne draudimai turi įtakoti mūsų sprendimus. Jos manymu, politikai neturi slėptis nuo tų, kurie juos renka. Todėl įvairūs suvaržymai patekti pas savivaldybės specialistus, rajono vadovus – nerimtas žingsnis.
„Vis dar esu bendruomenės pirmininkė, bet jaučiu, jog dabartinės pareigos gali sukelti nepatogumų ir neaiškumų, todėl svarstau apie pasitraukimą, bet norėčiau, kad pradėtas darbas – rūpintis piliakalniu – tęstųsi. Iš tiesų, man nepriimtini kai kurių valdžios atstovų veiksmai, nors ir vedami gerų tikslų, bet sukeliantys nepasitenkinimą visuomenėje“, – teigė L. Jančiukienė.
Pokalbis buvo ilgas, istorija keitė istoriją. Pasakysiu atvirai, klausytis Laimutės gyvenimo istorijos buvo įdomu. Susidarė įspūdis, jog spontaniškumas priimant sprendimus – lyg viena iš jos gyvenimo pagrindų gijų, pagrįsta pasitikėjimu savimi ir tikėjimu žmonėmis.
