Vilija Čiapaitė
Šilavoto Davatkynas ne vienam asocijuojasi su šventa vieta. Čia po apsamanojusiomis pušimis grojant vėjo gainiojamų šakų muzikai davatkėlės atrado vietą, kuri tapo ramybės ir poterėlių, kuriuos kalbėdavo už gyvuosius ir mirusiuosius, vieta. Čia išdygo mažos trobeliukės, kurios viliote viliojo tiek vaikus, tiek suaugusius.
Laikotarpis vis tik tapo negailestingas. Mielos davatkėlės paliko šį ašarų ir vargo pasaulį. Kaip dovaną paliko savo trobeles, kurios kvieste kvietė žmones, kuriems nesvetima ramybės ieškojimo kelionė, kuriems norisi mintimis nukakti į gerumo slėnį, išgirsti darbščiųjų bitelių dūzgesį, pabūti ir susigyventi su gamta.
Tokią vietą 2000 metais ir atrado dailininkas Alfonsas Vilpišauskas. Čia jis gyveno, kūrė, planavo, dėliojo savo mintis. Tada, kai prieš 13 metų vyko pirmasis dailininkų pleneras, niekas net nesitikėjo, jog jis kasmet vis tobulės, atsiras naujų dailininkų, kad jo mokinys Petras Lincevičius perims vadovavimo vadžias į savo rankas, su jo, Alfonso, palaiminimu. Tačiau darbai, kurie buvo nutapyti plenerų metu, po vieną vis atguldavo archyvuose, kad juos pamatytų ateities kartos.
Prieš metus, Alfonsas Vilpišauskas paliko mus. Jo darbai kalba patys už save. Niekas nepaneigs, kad jam būdingos sodrios spalvos, kurios iškart pritraukdavo dėmesį. Žvelgiant į jo darbus pagalvodavau, jog dailininkas pasiklydęs ieškojimuose, tačiau pamačiusi kitokio pobūdžio drobes, kuriose nutapyta gamta, peizažai, kraštovaizdžiai, supratau, kad jis vis dar nenurimstanti siela.
Vėliau sužinojau, jog A. Vilpišauskas eksperimentavo su plastine tapyba, spausdamas dažus iš tūbelės tiesiai ant drobės. Bet tai dar nebuvo dailininko tapybinių ieškojimų pabaiga… O gal geriau sakyti – neįmintų mįslių labirintas, kurių nelemta išspręsti…
Šiose vietose nutapyti vieni žymiausių autoriaus paveikslų: „Davatkyno slyva“, „Šilavoto Davatkynas I–II“, „Dangus pro medžių šakas“, „Davatkynas (Šilavotas)“, „Arūnui Vaitkūnui atminti“, „Šilavoto pušis“, „Paletė“, „Gyvenimas Dievui (Šilavoto Davatkynas)“, „Šilavoto šviesa“ ir kiti paveikslai, svarbūs tyrinėjant paskutinių dešimtmečių autoriaus kūrybinę veiklą.
Taigi, šiais metais buvo surengtas simpoziumas – pleneras, skirtas šiam iškilam dailininkui, kuriam Davatkynas buvo tarsi naujai atrasti kūrybos namai. Renginio tikslas buvo kaip duoklė ‒
tęsti A. Vilpišausko pradėtą kūrybos tradiciją Davatkyno muziejaus erdvėje, atspindint dailininko – plenero koordinatoriaus kūrybinį palikimą, Šilavoto Davatkyno aplinką.
Šio simpoziumo – plenero metu virė edukacinė veikla. Joje dalyvavo įvairaus amžiaus Šilavoto bendruomenės nariai, susibūrę plenerinės tapybos aliejiniais dažais dirbtuvėse.
Šiais metais simpoziume plenere dalyvavo menininkai, tai Auksė Miliukaitė, Arvydas Palevičius, Arvydas Žalpys, Akvilė Poškutė, Aušra Andziulytė, Eimutis Markūnas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Petras Lincevičius, Remigijus Treigys, Rimantė Butkuvė, Romualdas Čarna, Sigitas Straigis.
Rugpūčio 27 dieną vyko simpoziumo uždarymas. Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje už a.a. Alfonsą Vilpišauską aukotos šv. Mišios. Po jų svečiai galėjo apžiūrėti dalyvių kūrinių ekspoziciją.
Literatūrinė-muzikinė valanda, kurioje dalyvavo kraštietė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, smuikininkė Kristina Katavičiūtė, aktorė Daiva Škelevaitė, buvo skirta prisiminimui apie dailininką, Šilavoto plenero pradininką A. Vilpišauską.
Beje, buvo perskaitytas G. Patacko eilėraštis, skirtas A. Vilpišauskui:
„Bičiuli potėpio aršaus,
spalvų sutramdydavęs žvėrį,
tu apačioj, aš ant viršaus
ramybė lai tau sieloj žėri…”
Šaunu, jog susitikti su kūrybinės mūzos pabučiuotaisiais atvyko daug svečių, kolegų. Tarp jų buvo ir Seimo narys Andrius Palionis, kuris pasakė, jog jam malonu su visais būti draugėje ir pridūrė, jog „laimingas žmogus – tai kuriantis žmogus”, ir aš jam pritariu, nes tai yra tikra, gyvenimiška ir nepasaldinta tiesa.
