Vilija Čiapaitė
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje susirinko gausus skaitytojų būrys į knygos „Kunigas Ričardas“ pristatymą. Be abejo, kartu su kunigu Ričardu Doveika atvyko ir žurnalistė Laima Lavaste, kuri ir pradėjo pristatymą.
„Ričardas, tai Tikėjimo Okeanas, o aš šaukštu pasemdavau iš to okeano tiesos“, taip savo pasisakymą pradėjo žurnalistė. Ji prisipažino, jog teko net trejus metus įkalbinėti kunigą atsiverti ir papasakoti, atverti bažnyčios duris. Pasak jos, ne vienas žurnalistas bandė prakalbinti kunigą Ričardą Doveiką, tačiau, kaip ji sakė, durys būdavo užveriamos. Pradėjusi bendrauti su kunigu ji, augusi mokytojų šeimoje, pagal to meto nusistatymus prieš religiją, buvo auklėjama prieš tikėjimą, kad tik nelankytų bažnyčios. Tačiau gyvenimas taip pakoregavo, jog subrendus susidūrė su kunigu, kuris praplėtė jos žinias apie tikėjimą ir jo subtilybes. Pasak jos, ši knyga parašyta širdimi tikrąja prasme.
Prakalbus kunigui Ričardui Doveikai nuščiuvo visi sėdintys. Jis, visų pirma, pradėjo pasakoti apie ką tik atšvęstą Motinos dieną ir netrukus į duris besibelsiančią Tėvo dieną. Jis sakė, jog niekas neturi gėdytis tėvų, juk vaikai – ne teisėjai. Ateityje ir jie bus tėvai, tad tereikia džiaugtis ir didžiuotis, kad turi tėvus. Vaikai, tai laiškas į ateitį, kurio pats nematysi, neskaitysi. Nepagražindamas žodžių jis sakė, jog tėvai visada visą meilę atiduoda vaikams, kad šie turėtų gyvenimo pagrindus, tačiau kartais su per didele meile daroma „meškos paslauga“ – vaikams yra tiesiamas vienas kelias ir jie neturi laisvės pasirinkti kito. Taip būtų atsitikę ir jo gyvenime. Pasak Ričardo, kunigu tapo iš pašaukimo, kas labai nuliūdino tėvus, tačiau tai buvo jo pasirinkimas ir jis neapsisuko, o tvirtu žingsniu žengė ten, kur jautėsi pats savimi, kur pajuto laisvę. Meilė Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms kainavo brangiai, tačiau jis puikiai žinojo savo gyvenimo tikslą: „Juk galima gyventi dėl pašaukimo ir tarnauti nesavanaudiškai dalijant save. Visas gyvenimas tik iš malonės“.
Kalbėdamas apie klaidas, jis prisipažino, jog jų buvo, tačiau tai buvo paspirtis iš jų mokintis, žengti savo tikslo link ir nenusivilti arba nenutolti nuo savo svajonės. Juk bet kokia laimė gyventi dėl svajonės yra paties žmogaus kelio pasirinkimas.
Pasak kunigo, „Jei ne malda ir tikėjimas, seniai būčiau atsitraukęs. Ir jei ne supratimas, kad tai yra mano kelias, kuriuo turiu eiti. Tada apsisprendi. Gali būti kaip skuduras. Arba sudegti lyg žvakė“.
Knygos pristatymo metu buvo paliestas ir pedofilijos skandalas, vaikų atėjimo į pasaulį, abortų grėsmė, celibatas. Visiems šiems pasaulį drebinantiems klausimams kunigas puikiai atrado atsakymus, pateikdamas gausybę pavyzdžių. Tad, ar atvėrė Bažnyčios duris pasaulietiškai mąstantis kunigas? Galiu drąsiai teigti – TAIP.
Beje, nemažai dėmesio kunigas Ričardas Doveika skyrė pasisakydamas apie santykius šeimose. Pasak jo, „Santykiai – tai meilė, laisvė, tikėjimo meilė, tikėjimas, viltis“. Tik gyvendamas dėl kitų atrandi, kad turi didžiulius gėrio klodus! Ir dar. Paskutiniu metu ypač dažnai susiduriama, kad gėdijamasi, kad tėvai iš kaimo, nemoka naudotis technologijomis ar net kvepia kaimu. Tačiau reikia tik džiaugtis, jog jų dėka vaikai yra tuo, kuo yra, nes būtent jų gimdytojai besąlygiškai atidavė meilę, parėmė, kad vaikai taptų tuo, kuo yra šiandien. Be abejo, tėvai savo gyvenime klupo, klydo, bet vaikai juk ne advokatai, teisėjai. Jie turi žavėtis ir didžiuotis, kad tokius tėvus turi.
Kalbėdamas kunigas Ričardas Doveika pasakė, jog jis yra laimingas. „Laimė yra tai, kad mane myli Dievas“, – ir pridūrė: „Aš labai dažnai su juo kalbuosi“.
O pabaigai atradau kunigo žodžius: „ Ši knyga yra apie gyvenimą iki ir po kunigystės. Nuoširdžiai, paprastai ir be galo šiltai. Kur atrasti atsvarą, kai patiri netektį, bei Švento rašto paaiškinimai. Puiki knyga tiems, kas nori stabtelėti ir pagalvoti“.
