Vilija Čiapaitė
Siponių dvarvietės vardas paminėtas prieš 400 metų. Užgavėnės čia buvo švenčiamos ir tuomet ir kaskart sutraukdavo daug šios ir aplinkinių apylinkių žmonių. Ypač šios šventės laukdavo vaikai, mat jie gamindavo kaukes, verdavo karolius, mokėsi dainų. Juk žinia, kad Užgavėnės – paskutinių žiemos dienų atšventimo diena, kurios metu ji simboliškai išvaroma, siekiant kuo greičiau prisišaukti pavasarį. Dar senoliai sakydavo, jog tuomet žymima ir paskutinė mėsėdos diena, nes sekanti – Pelenų, pasninko, diena. Taigi visi žino, jog po linksmybėmis ir apsiėdimais gausių Užgavėnių prasidės gavėnia, kuri tęsis iki Velykų.
Kaip siponiškiai žiemą varė
Į Siponių dvarvietę rinkosi pagrindiniai šventės veikėjai – persirengėliai su kaukėmis, spalvingais rūbais. Patikėkit, net vežimaitis su arkliuku atsirideno ir visus norinčius pavažinėti buvo pasiruošęs!
Išskirtinės Stakliškių liaudiškos muzikos kapelos „Korys” atliekamos dainos taip visus linksmino, jog niekas neturėjo laiko liūdėti, o tuo labiau stovėti. Vien tik nuo nuotaikingos muzikos pačios kojos kilnojosi ir kiekvieno veide švytėjo šypsenos. Čia pat gaspadinės kepė bulvinius blynus, o vyrai mediniu samčiu maišė sriubą, kurios kvapas pasklido po visą teritoriją. Kaip ir dera, Kanapinis – vos ant laibo kūno atlaikantis išaugtinius rūbus, susiveržęs ilgu pančiu. Jis visaip bandė kuo daugiau ryti tai blynų, tai bulvinių bandų užsipildamas gausų spirgų su svogūnais padažą ir dar smetonoje vilgė. Bet, argi per pusdienį sugrąžinsi linijas? O Lašininis, per žiemą rijęs lašinius, dešrigalius ir kitokius patiekalus kaip meška urve šiltai ant pečiaus gulėjo ir taip sustorėjo, jog vos pajudėjo. Tingulio apimtas jis apsirijo ir dabar ridinėjosi bei Kanapinį kovai provokavo. Kanapinio būta ramaus ir draugiško būdo, tad šis nesivėlė į jokias provokacijas ir vis mergas kalbino, kitas gi šokio net kvietė.
Tačiau, kokios šventės be linksmų užduočių? Šaunioji vedėja Valė uždavė daug klausimų, o mažieji juos gliaudė kaip voverės riešutus. Už teisingus atsakymus kiekvienas buvo apdovanotas gardžiomis dovanėlėmis, taip skatinant kitus įsijungti į žaidimą Tačiau ne vien klausimynais Valė skatino visus užburti. Čia pat bėgimas maišais sukvietė tiek suaugusius, tiek vaikus parungtyniauti. Vieni krito nelygioje kovoje, o kiti gi kaip reikiant vieni kitus lenkti bandė. Ir dar to negana, pasak vienos dingusio be žinios „dvaro“ dvarininkės, įšokusios į maišą, vos kelis žingsnelius padariusios ir atgalios linksmai paršuoliavusios: „Kam bėgti ratą, jei vis tiek teks grįžti. Juk laimi tie, kurie grįžta!“ Oi apsukri poniutė, bet vis tiek gavo apdovanojimą ir šelmiškai šypsojosi!
Tačiau Kanapiniui ir Lašininiui teko susigrumti prie virvės traukimo. Kanapinio pusėn stojo didelis būrys gerbėjų, o Lašininio kompanijoje buvo perpus mažiau. Taigi kaipmat Kanapinio gauja, kad truktelėjo Lašininio kompaniją, ši vos iš koto neišvirto. Juk, kaip sakoma, stiprybė raumenyse, o ne lašiniuose!
Čia pat ne tik vaikai, bet ir suaugusieji ant laužo kepė zefyrus ir pasigardžiuodami smaližiavo, kiti gi triauškė saldainius. Tačiau atėjo laikas ir Morei. Morė stovėjo, visas rungtis stebėjo, akis vartė, bučinius siuntinėjo, tačiau ir jos eilė atėjo… Tiršti dūmai pasklido ir kaitrios ugnies liežuviai pradėjo laižyti jos rūbą ir netrukus ji virto pelenų krūva. Kol ugnis „dirbo“, susirinkusieji uždainavo „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ Ir štai, nuo Nemuno atsiridenę vėjo gūsiai išbarstė Morės pelenus po visą Siponių kraštą, taip paskleisdami visiems žinią – Žiemai paspirgino padus ir Pavasaris tuoj tuoj atkurnės!
Šventė ėjo į pabaigą, o arkliukas su vežimaičiu vis vežiojo norinčius, mat toks malonumas ne taip dažnai būna. O šventė buvo tikrai smagi, nuotaikinga. Persirengėlis Seimo narys Andrius Palionis skatino visus gardžiai pavalgyti, pasilinksminti ir su gera nuotaika sugrįžti namo, taip parnešant žinią, kad pavasaris ne už kalnų ir nuo rytojaus visi susitelksime šv. Velykų laukimui.
Ir tereikia tikėtis, kad ši dvarvietė kaskart sulauks, kaip ir šiais metais, daug žmonių, kurie susitelks, kaip ir aplinkinių bendruomenių gyventojai, kad susitiktų, pabendrautų ir sugrįžtų prie Užgavėnių ar kitokių švenčių tradicijų.
