Nuo tautos laisvės, nuo žmogaus asmenybės laisvės, nuo sąžinės laisvės prasideda visi pamatiniai dalykai visuomenėje, progresas. Dar ir dabar valdžioje esantys seni autokratizmo trubadūrai visą bendruomenės gyvenimą vertina trinkelėmis, klombomis, raudonais žiedais, apsilankiusiais vadais, straipsnių paklodėmis su keliais ir tais pačiais „herojais“. Nesuprantama, kad svarbiausias svertas santykyje „valdžia ir bendruomenė“ yra pagarba žmogui, jo dvasinė, psichologinė savijauta ir nuo to priklausantis socialinis aktyvumas. Kad ir koks gražus, puošnus, žiedais apkaišytas visuomenės namas, bet jeigu jame nėra pagarbos daugeliui visuomenės narių, jų demokratinės saviraiškos ir darnos, tai tas namas jau viduje supuvęs, nors iš išorės jis gražiai dar atrodo. Kad jame diktatą ir tariamą ramybę išlaikytų, dažnai korumpuota valdininkija formuoja ir skatina nemąstančius, bestuburius, pataikaujančius, dažnai bailius, tik pagal vadų komandą žinančius, kur pirštą pakelti, liežuvį iškišti ar ant kelių atsiklaupti… Taip jie demoralizuoja visuomenę ir jos vertybes. Ir tada tokiame išsigandusiame, virpančiame drebulyne neišgirsi, kad kas pasakytų, kad karaliai nuogi. „Žirafa, o, kokia ji didelė, viską ji mato ir girdi, viską ji ir žino“, dar prieš perestroiką dainavo didysis rusų bardas, demokratas Vladimiras Vysockis.
Panašią temą prieš 20 metų palietėme pokalbyje su „Jaunosios Lietuvos“ pogrindinės organizacijos nariu, tuometiniu „Lietuvos aido“ redaktoriaus pavaduotoju Valentinu Ardžiūnu (1933‒2007) 1999 m. Vilniuje, „Lietuvos aido“ redakcijoje.
Priminsiu, kokie šios garbios asmenybės žodžiai man yra įstrigę iki šiol: „Žmogau, nebūk už pavadėlio vedama socialine karve. Tave pašers, pagirdys, pašaro duos, šiaudų pakiš, net žiedų su bitelėmis duos pauostyti. O, kiek daug žolės aplink, kad ir su grandine, ir kuolas įkaltas ar elektros įtampa siauru laidu nutiesta! Tave automatiškai pamelš. Galėsi vieną kitą kartą subaubti, bet ne daugiau. Šiek tiek nusensi ir greit tave papjaus. Nebūk, žmogau, socialine karve, nebūk korumpuotos valdžios paspirtuku. Aktyviai kurk kraštą, būk kūrybingu ir kritišku, giliai mąstančiu piliečiu, savo vaikų ir anūkų ateities kūrėju, neparsiduok, mokėk pasirinkti vertybes. Matyk viską, net ir tai, ko valdžia nenori, kad matytum. Girdėk viską, net jeigu Tau užkimšo ar dar užkimš ausis, nes Tu pilietis ir šios žemės žmogus… Girdėkite žmones, kurie irgi atėjo iš sovietmečio, tik ne iš tų pačių erdvių. Jais negali nesididžiuoti“.
Valentinas Ardžiūnas – poetinė „Jaunosios Lietuvos“ siela
„Po nakties kiekvienos aušta rytas.
Tai ir šita nebus amžina.
Ir skambės apie laisvę grąžintą
Nuostabi partizanų daina.
Aš sugrįšiu.
Tada tėviškėj bus pavasaris, vyšnios žydės.
O gal tik iš kapų atsikėlęs
Aš priglausiu tave prie širdies“ (1951 II.7)
„Baltas veidas. Nuo speigų išbalęs.
Rimtos akys – mirtį daugkart matė.
Tai nelengvas partizano kelias
Ir persvėrė petį automatas.
Jaunas veidas, smilkiniai pražilę,
Kaktą raukšlės vagomis vagoja.
Gal ne kartą jo per naktį gilią
Veržtasi per šūvius ir pavojų.
Tvirtos rankos, raumenys plieniniai
Ir krūtinė speigą kęst perpratusi.
Reik tvirtų rankų kovojančiai Tėvynei
Geležinės turi būti mūsų gretos.
Tai nelūšim, kaip berželiai vėjy,
Nors gyvent daug sunkiau už mirtį.
Tvirtos rankos plieną glamonėja
Ir mokės priešui smogti skaudų kirtį“ (1950.III.7) ( LYA, f.K-1, ap.58, b. P 15880, p.2‒4)
Pogrindinė veikla
Valentinas Ardžiūnas (pateikiama vėlesnio laikotarpio nuotrauka) gimė 1933 m. Prienų rajono, Ašmintos apylinkės, Pagaršvio kaime. Tėvas dirbo Marijampolės apskrities viršininko administracijos tarnyboje, motina – namų šeimininkė. 1940‒1944 m. šeima gyveno Švenčionėliuose. 1944 m. šeima sugrįžo į Pagaršvio kaimą, kur nuo gerklės vėžio mirė tėvas. 1944‒1951 m. Valentinas Ardžiūnas mokėsi tuometinėje Prienų vidurinėje mokykloje (gimnazijos statusas buvo panaikintas) kartu su Justinu Marcinkevičiumi. Valentinas rašė eilėraščius ir jie tuo metu buvo labiau vertinami negu Justino. 1948 m. dirbo Prienų apskrities laikraščio „Naujasis gyvenimas“ redakcijoje iš pradžių literatūriniu darbuotoju, vėliau sekretoriumi. Motina dirbo žemės ūkio kooperatyvo draugijoje ir Valstybinio banko Kauno skyriuje.
Valentinas Ardžiūnas į „Jaunąją Lietuvą“ įsijungė 1949 metais. Jis rūpinosi naujų narių įtraukimu į organizaciją, rašė atsišaukimus ir eilėraščius, straipsnius, kurie buvo perduodami Alksniakiemyje bazavusiai partizanų Gedimino tėvūnijai (vadasJonas Šiugždinis-Anupras). Valentino Ardžiūno, turėjusio Brutenio slapyvardį, eilėraščiai ir straipsniai buvo nuolatos spausdinami partizanų spaudoje. Brutenis pats platino partizanų spaudą. Pogrindininkas turėjo dar ir specialų partizanų pavedimą: nuolatos fotografuoti tiltą per Nemuną, paruošti partizanams Prienų gatvių planus (Ten pat, p.65).
Suėmimas, nuosprendis
1951 m. kovo pradžioje Valentino Ardžiūno namuose Prienų MGB skyrius atliko kratą. Pas jį buvo rasti jo straipsnių, eilėraščių partizanų spaudai negatyvai, partizanų instrukcijos „Jaunosios Lietuvos“ organizacijos nariams. Jį suėmė, kai jam ką tik buvo sukakę 17 metų. Jis pora mėnesių žiauriausiai buvo tardomas Kauno KGB požemyje, siekiant išgauti žinių apie bendražygius, o 1951 m. KGB Ypatingo pasitarimo nuosprendžiu buvo nuteistas: „Už dalyvavimą nacionalistinėje ir antisovietinėje organizacijoje ir antisovietinę propogandą nuteisti 10 metų laisvės atėmimui pataisos darbų kalėjime, pradedant 1951 m. kovo 6 d. (Ten pat, p.347).
Kalėjime
Po šio nuosprendžio pogrindininkas pradėjo kelionę po kalėjimus. Badas, šaltis, siaubingos sąlygos buvo sunkios septyniolikmečiui. Jis susirgo tuberkulioziniu osteomielitu. Atsivėrė neužgyjančios žaizdos, per kurias nuolatos išpūliuodavo kaulo gabaliukai. Viena koja sutrumpėjo. Atrodo, net neįsivaizduojama, bet šiai valingai asmenybei pavyko įveikti šią sunkią ligą. Sunkiau buvo įveikti slogią kalėjimo atmosferą. Mat, su politiniais kaliniais kalėjo ir recidyvistai. Nuolatos buvo girdimos kalėjimo prižiūrėtojų patyčios ir žmogžudžių keiksmažodžiai.
Bet Valentinas Ardžiūnas nepalūžo. Jis nusprendė mokytis užsienio kalbų, nes buvo daug laisvo laiko ir įvairiakalbių pašnekovų. Kalėdamas išmoko 13 Vakarų Europos ir Užkaukazės Vidurinės Azijos kalbų. Tai patriotui labai pravertė vėliau gyvenime (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-13-laisvo-zmogaus-portretas-valentinas-ardziunas/112492).
Sugrįžimas į Lietuvą
Kadangi V. Ardžiūnas buvo nuteistas kaip nepilnametis, jam buvo taikyta mažesnė bausmė. Grįžęs 1954 m. iš lagerio į Prienus, jis Prienų vidurinėje mokykloje įkūrė slaptą kultūrinę draugiją. Jos nariai jėgų sėmėsi iš tarpukario Lietuvos valstybės dvidešimtmečio, skaitydami „Karį“, „Trimitą“, „Židinį“. 1956 m. jis dalyvavo Vėlinių minėjimuose Kaune ir Vilniuje. Nuo 1956 metų mokėsi Vilniaus Universitete, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1957 m. gruodžio 28 dieną KGB darbuotojas Vilniuje „fiksavo“: „Ardžiūnas Valentinas, būdamas nacionalistinių-antitarybinių pažiūrų 1956/57 mokslo metais atskiriems universiteto studentams skiepijo savo nacionalistines pažiūras. Siūlė studentams Vydūnui ir Setkauskui sekti jo pavyzdžiu ir legalių rastelių pagrindu pravesti kenksmingą veiklą, auklėjant studentus nacionalizmo dvasioje. Tarybinę santvarką, LTSR, jis skaito rusų okupacija. Už idealoginiai kenksmingą veiklą pervestas į neakivaizdinį skyrių. Savo artimųjų tarpe vykdė šmeižtą Tarybinės vyriausybės ir jos pravedamos politikos atžvilgiu. Nusikalstamą Ardžiūno Valentino veiklą patvirtina parodymais liudininkai: Vydūnas, Setkauskas, Babičia ir kiti“.
1957 m. gruodžio 28 d. Valentinas Ardžiūnas vėl buvo areštuotas.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
