Kelionės įspūdžiai: nepanašūs, bet mieli širdžiai

Vilija Čiapaitė

Kelionė autobusu

Prieš kelias dienas teko keliauti į Stakliškes. Taip jau susiklostė aplinkybės, jog teko važiuoti autobusu. Ankstyvą rytą internete nusipirkau bilietą ir reikiamu laiku jau laukiau autobuso stotyje.

Atvyko autobusas. Vieni per kitą keleiviai sulipo į autobusą, prieš tai įsigydami bilietus. Man buvo kažkaip nejauku, nes gal prieš gerus dešimtį metų bildėjau autobusu, o dabar tai buvo tarsi iššūkis sau pačiai.

Įsikūriau ir pajudėjus autobusui pradėjau žvalgytis pro langą. Atgimstančios gamtos vaizdai bėgo pro langą ir tai buvo nuostabu. Netoli Stakliškių perėjau arčiau vairuotojo, kur pritūpiau ant keleivio kėdės. Tada mane tarsi kažkas stumtelėjo atsisukti į keleivius, sėdinčius savo vietose. Akis užkliuvo už senutės, kuri palinkusi žvelgė į kelią. Raukšlėmis išvagotas veidas, žydros akys ir skarelė, pasmakrėje surišta tvarkingu mazgeliu. Tvirta, raukšlėmis išvagota ranka laikėsi už ranktūrio. Tarsi fotografo užfiksuota akimirka pasiliko pasąmonėje. Laiminga išsilaipinau reikiamoje stotelėje. Jaučiausi palaiminta, nes važiuojant lengvuoju automobiliu nepajusi to malonumo, nepamatysi žmonių veidų, neišgirsi tylaus jų šnabždesio. Tačiau senolės portretas man taip ir išliko. Eidama vis dar mąsčiau, jog dabartinėje civilizacijoje retai kada pamatysi senolę, su pasmakrėje surišta gėlėta skarele, gyvenimo, darbo ir laiko išraizgytu raukšlėmis veidu. Tai nuostabi akimirka, kuri mane nuteikė norui dar ne kartą keliauti autobusu, kuriuo, galbūt, važiuos kitos kaimo moterėlės, kurios vertos mūsų visų dėmesio ir pagarbos.

IMG_0401Kelionė motociklu

Baikerių sezono atidarymas daugeliui ypač malonus. Tokį didelį jų susibėgimą teko regėti balandžio 25 d. prie Prienų arenos. Motociklai švytėjo saulėje, o baikeriai linksmai šnekučiavosi tarpusavyje. Žinia, jog tokie susibūrimai organizuojami tam, kad automobilių vairuotojai susivoktų, jog keliuose yra ne tik jie, bet ir motociklininkai, motorolerių vairuotojai – lygiateisiai eismo dalyviai.

Man, kaip mėgstančiai išbandyti tai, kas, kaip kai kurie sako, nesąmonės (man tai „sąmonės“!), pavyko priprašyti baikerius pavėžėti bent iki Prienų centro. Prašom, be jokių gal taip ar anaip, atsakymas nenuskambėjo neigiamai. Teko rinktis, ar važiuoti su jaunu ir pašėlusiu, ar su brandžiu ir ramybe dvelkiančiu. Pasirinkau antrąjį variantą. Pagaliau duotas ženklas keliauti. Gausmas, kurį ne visi pakęstų, man buvo kaip muzika. Pajudėjom! Pasijutau nuostabiai, neapsakomai. Šypsena, kol skriejome keliu, nenuslydo nuo lūpų. Tai jausmas, kurio neapsakysi, neaprašysi. Pagaliau pasiekiau savo tikslą. Nulipusi nuo motociklo pajutau lengvą kojų virpėjimą. Tai džiaugsmo ir, kaip kai kas pasakytų, pagauto „kaifo” rezultatas.

Tad po trumpos kelionės tegaliu pasakyti, jog dėl tokių akimirkų verta džiaugtis gyvenimu ir pakėlus rankos nykštį į viršų sakyti „Super!”.

 

Taip pat skaitykite