Tiems, kas mažai žino apie Stakliškių seniūnijos darbuotojus, Vietos savivaldos dienos proga – trumpa neakivaizdinė ekskursija. Administraciniame pastate, esančiame Stakliškėse, Vilniaus g. 2, savo patalpas turi Lietuvos paštas, čia taip pat įsikūrusi ir miestelio biblioteka. Atskiras įėjimas yra į policijos tyrėjo Dainiaus Šimansko kabinetą. Beje, visai neseniai buvo svarstomas seniūnijos pastato likimas – kilo pagrįstų įtarimų, kad jis gali sugriūti. Panašu, kad svarstymai tuo ir baigėsi, o viskas palikta Dievo valiai – jo namai čia pat, kitoje gatvės pusėje, tad seniūnijos darbuotojų saugumu yra kam rūpintis.
Antrajame aukšte pačios pirmos durys veda į seniūno Gintauto Kaminsko kabinetą. Jis šias pareigas užima jau 12 metų, darbas, anot jo, nelengvas, labai atsakingas, neretai ir nuviliantis. Išdavė seniūnas ir nedidelę savo paslaptį: šiemet jis pirmą kartą su šeima keliavo po kelias artimiausias Europos šalis. Tai buvo ir atsipalaidavimas nuo rūpesčių, ir didelė nauda – daug ką matyto bus galima pritaikyti ir savo darbe. Puiku, netrukus Stakliškėse bus šveicariški turtai, belgiška laisvė ir vokiška tvarka!
Sekantis kabinetas – žemės ūkio ir kaimo plėtros specialistės Valerijos Birutės Stepankevičienės. Ji darbą Stakliškėse pradėjo 1992 metais socialine darbuotoja, po dešimties metų ėmė dirbti naujai sukurtame žemės ūkio skyriuje. V. B. Stepankevičienė – ūkininkų džiaugsmų ir rūpesčių žinovė, jos kabineto duris jie dažniausiai varsto pavasarį, deklaruodami naudmenas ir pasėlius. Beje, Stakliškėse yra daugiausiai tai darančių žmonių rajone. Ir Birutė turi paslaptį, kuri, deja, ilgainiui jai gali kainuoti draugų meilę – stengdamasi atkurti savo tėviškę, ji dažnai juos pasitelkia į pagalbą, o juk daugiausiai būna norinčių susėsti prie vaišių stalo, o ne stverti į rankas plaktuką ar kirvį…
Labiausiai išklibintos yra socialinės darbuotojos Romualdos Radžiukynienės kabineto durys, nes jas nuolat atakuoja daugybė seniūnijos gyventojų. Apie kiekvieną jų ji turi sukaupusi daug dokumentų, tačiau ir be jų kuo puikiausiai gali apsieiti – socialinį darbą dirba jau 17 metų, tad kiekvienas, įkišęs galvą pro duris, jai žinomas kaip nuluptas. Ko gero, jos draugystės ir palankumo turėtų siekti netekėjusios moterys ir antrojo šanso trokštančios našlės – R. Radžiukynienė yra sukaupusi turtingą „svajonių jaunikių“ kartoteką, bet ja su niekuo nenori dalintis, netgi su kolegėmis. Gal tai charakterio bruožas, kurį išduoda jos mylimiausios gėlės – kaktusai, o Romualda galėtų drąsiai vadintis jų karaliene. Jos paslaptį žino ir labai vertina bendradarbiai, nes jos pagaminti desertai dažnai atsiduria ant pietų stalo ir nuo jo, deja, kelio atgal jiems nebėra.
Malonia šypsena lankytojus, kurių kasdien būna labai daug, pasitinka seniūno pavaduotoja Nijolė Ivanovienė. Ji seniūnijoje dirba jau dvidešimt septynerius metus. Per tą laiką ne kartą keitėsi jos pareigų pavadinimas, bet darbas išliko tas pats – padėti įvairių rūpesčių užkluptiems seniūnijos žmonėms. N. Ivanovienės kabinete – padėkos už atsidavimą darbui, Dėkingumo nominacija ir žinoma, šūsnys svarbių bylų. Kiekvienas, atėjęs į kabinetą, turi išeiti iš jo gavęs pagalbą – toks seniūno pavaduotojos darbo principas, kurio ji visada stengiasi laikytis. Savo paslaptis Nijolė saugo gana griežtai, o vieną, pačią nuostabiausią, patiki labai nedaugeliui žmonių. Ši paslaptis glūdi jos kompiuterio ekrane, o užuominos padės ją įminti – tai labai gražios mažyčių žmogelių šypsenos ir meilūs žvilgsniai į kitapus ekrano esančią …močiutę.
Trise viename kabinete sutelpa Socialinių paslaugų centro darbuotojos – Alma Jurkonienė, Gintarė Stankevičiūtė ir Aldona Kalaušienė. Tiesa, visas jas užklupti ten būnančias nelengva – šios moterys mėgsta keliones ir susitikimus su seniūnijos gyventojais. Keistas ir jų kabinetas. Visur žaislai, mieli paveikslėliai. Kylantį įtarimą patvirtina ir stebėjimai – Alma ir Gintarė turi daug vaikų, bet kurie iš jų savi, nustatyti neįmanoma, nes kiekvieną jos švelniai pakalbina, apkabina, išklauso ir paguodžia. Tai ir yra jų paslaptis, kurią įspėti gana nesunku. Tai didžiulė meilė vaikams, o jų jos pažįsta labai daug ir visokių: mažų ir jau gerokai ūgtelėjusių, geruolių ir išdykėlių, tylenių ir plepučių. Ir dar – Almai ir Gintarei labai patinka ateiti pas savo mažuosius draugus į svečius, o kad jie taip pat jas aplanko darbe, matyti iš žaisliukų kolekcijos.
Žinoma, seniūnijoje dirba ir daugiau žmonių, kurių indėlis į bendrą veiklą yra labai svarbus. Kas ir ką veikia – jokia paslaptis, susipažinti su visais galima ir patiems, su reikalu ar be jo atvykus į Stakliškes. Tačiau geriausiai būtų palaukti kitų metų spalio 10-osios, kuomet ir vėl bus galima smagiai pabendrauti su seniūnijos darbuotojais, pasidomėti jų pareigomis, kabinetais ir ištraukti vieną kitą asmeninę paslaptį. Tai padaryti gal pavyks ne kiekvienam, bet bandyti verta.
