Vilija Čiapaitė
Sekmadienis. Atvykus draugams į svečius, nutarėme, jog reikia ne lakstyti po lankas, o… pajodinėti. Susitarėme iš anksto, kad mums bus pravestos jodinėjimo pamokos UAB „Veiverių žirgynas“ manieže. Suprantama, labai apsidžiaugiau. Juk net prieš 55 metus „pasiskolintu“ darbiniu arkliu jodinėdavau laukais be balno, be žąslų, o čia – tikrų tikriausi žirgai!
Taigi, nuvykus į žirgyną, pirmiausia vyko nedidelė pažintis su aptvaruose ramiai rupšnojančiais šieną žirgais ir poniu. Pasirodo, šis ne iš kelmo spirtas, vis taikėsi grybštelėti, tačiau buvo išvengta jo išdykavimo.
Prižiūrėtojai pabalnojo du žirgus. Na, man teko romusis ir ramusis. Vos neperšokau sėsdama ant balno. Toks buvo noras! Kadangi esu truputį ekstremalė, o žirgininkas, matyt, tai pastebėjo, paleido po trumpo instruktažo mane joti vieną maniežo pakraščiu. Spusteliu blauzdomis žirgo šonus, patraukiu pavadėlį ir išleidusi garsą pradedu lengvai šuoliuoti, paskui pristabdau. Och, palaima! Paskui lėtai risnojant aš jį kalbinau, glosčiau sprandą. Mano žirgelis tik ausimis karpo, klauso, ką aš jam sakau. Pasijutau lyg jotume du viename! Jausmas nenusakomas, reikia pačiam tai pajusti. Po to dar pamokos ir švelnus snukis prie peties! Na, ko žmogui daugiau reikia? Meilės arkliams, o jie tą meilę išsako savo judesiais.
Taigi, kodėl gi kiekvienam neišbandžius savęs ant saugios žirgelio nugaros ir linksmai nepasijodinėjus? Aš – už!
