Vilija Čiapaitė
Dabar per žiemos šventes mus lanko Kalėdų Seneliai, o tada, kai man buvo 17-ka – Seniai Šalčiai. Akimirką, prieššventiniu laikotarpiu, aiškiai prisiminiau savo vaidmenį būtent šio vaikų laukiamo personažo, kuris atnešdavo dovanėlių.
Taigi, brolio trys vaikai labai laukė Senelio Šalčio, tačiau jų būta gudruolių – bematant atpažindavo persirengėlius ir juokdavosi ištisus metus. Kad vaikai pagaliau patikėtų, jog Senelis yra, brolis man pasiūlė bent vienam vakarui juo tapti. Jis gyveno tolokai, o aš buvau labai užsiėmus ir retai su sūnėnais bei dukterėčia bendravau, tad tikimybė, kad mane pažins, buvo maža.
Persirengiau Senelio rūbais, prie veido prisirišau šukuotų linų barzdą, prisidėjau maišą paruoštų dovanų ir sesės buvau nuvežta į kitą miesto kraštą, kur gyveno mažieji padaužos.
Pabeldus į duris, šie skubiai atvėrė duris. Pakalbinti jie stengėsi atpažinti Senį Šaltį. Nepažino. Eilėraščiai, šokiai rateliu, o mano pakeistas balsas jiems buvo visai neatpažįstamas. Nuvarginta vaikų dėmesio ir šėliojimo, pagaliau patraukiau namų link. Likimo ironija, tačiau sesė negalėjo manęs parvežti, o persirengti nebuvau pasiėmusi rūbų. Numojau ranka ir per visą miestelį patraukiau namų link. Tada, kaip dabar, nebuvo sniego, o didelis vėjas plėšė nuo manęs apdarus. Susisupusi myniau namų link. Norėdama sutrumpinti kelią, patraukiau per ligoninės teritoriją, kuri buvo aptverta sietine tvora. Pralindusi pro vartelius, net nepajutau, kaip pusė barzdos pakibo prie atsikišusių smaigalių. O tuo momentu budintis gydytojas buvo budrus. Pasirodo, pamatęs kažką boluojant ir einat ligoninės teritorija, išėjo pasidomėti, sudrausminti. Tačiau išvydęs Senį Šaltį pėdinant pro vartelius, laukė kas bus toliau, o pamatęs pusę barzdos, plaikstomos vėjyje, sušuko: „Seneli, Seneli …barzdą palikai!”, o aš, mostelėjusi ranka, nukūriau namų link.
Kitą dieną sūnėnai ir dukterėčia laužė galvas, kas tas Senelis buvo, o mes šypsojomės ir, šiukštu, neprasitarėme. Juk pats maloniausias dalykas, kai vaikai tiki stebuklais.
