„Mūsų vestuvės ir dabar, kai prisimenam, kelia juoką: visa palyda susėdom į sunkvežimio priekabą ir užklimpom – balandžio pradžia, kelias išmaltas, nepravažiuojam. Tai į bažnyčią sunkvežimį traktorium tempė. Tokių „mandrų“ vestuvių niekas turbūt neturėjo“, – pasakoja Damė ir Juozas Juodžiai iš Užuguosčio parapijos. Per 110 metų Užuguosčio šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje susituokė daug porų, daug jų čia krikštijo savo atžalas, daug kam čia buvo ir paskutinis stabtelėjimas pakeliui į kapinaites. Kultūrologė Rita Balsevičiūtė pasakoja, jog iš akmenų mūryta neogotikinė, baroko bruožų turinti bažnyčia kaime jau ketvirtoji – pirmoji čia pastatyta XV amžiuje, tačiau medinių pastatų amžius neilgas ir nesaugus, jie neatlaiko drėgno lietuviško oro, neatsparūs ugniai. Todėl 1902 metais parapijos klebonų ir vietos žmonių pastangomis pastatyta daili ir erdvi bažnyčia, toje pat vietoje, kur stovėjusios ir ankstesnės medinės šventovės.
Daug įdomių žinių apie Užuguosčio bažnyčias surinko mokytoja Vida Milkevičienė, išstudijavusi begales archyvinės ir istorinės medžiagos. Ji pasakoja, jog dabartinės bažnyčios statybai užuguostiečiai akmenis surinko iš apylinkės laukų, patys juos čia vežė, rinko aukas, talkino statybininkams. Gal todėl tiek šventovės išorė, tiek vidus traukia jaukia šiluma, šviesa ir ramybe – juk tiek daug geros valios, tiek žmonių meilės čia sudėta. Daug gerų žodžių parapijiečiai skiria klebonams, dirbusiems Užuguostyje, prisidėjusiems prie mokyklos steigimo, prie žmonių lavinimo, lankiusiems ligonius ir besišaukiančius pagalbos. O atlaidai bažnyčioje, ypač Petrinių, buvę svarbiausiu metų įvykiu – vietiniai gyventojai ir svečiai tą dieną netilpdavę ne tik bažnyčioje, bet ir šventoriuje, kaimo gatvelės ir kiemai būdavę pristatyti bričkų ir vežimų, klegėdavę ir linksmai besišnekučiuodavę seniai besimatę giminės, svečiai iš kitų parapijų, prekybininkai.
Petrinių atlaidai Užuguostyje švenčiami ir šiais laikais, bet tokia tikinčiųjų gausa, kaip prieš kelis dešimtmečius, deja, pasigirti negali. Vis dėlto, liepos 1-osios sekmadienį gyvenvietės centre jau nebeliko vietos automobiliui pastatyti, šventoriuje ir bažnyčioje pulkavosi pasipuošę, linksmai nusiteikę žmonės, į prekyvietės pusę tėvelius tempte tempė vaikai. Tądien Užuguostyje buvo netgi triguba šventė. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidai buvo ir bažnyčios jubiliejaus minėjimas, o visa tai buvo sujungta į vieną šaunią ir labai laukiamą seniūnijos vasaros šventę, kasmet sukviečiančią drauge pasibūti stakliškiečius ir šio gražaus krašto svečius. Kaimo bendruomenė „Radasta“, Stakliškių seniūnijos administracija bei kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojai iškilią datą paminėjo smagia menine programa, kuri prasidėjo iš karto po pamaldų. Deja, ilgai grasinusi pliūptelėjo smarki liūtis ir neleido atlaidų procesijai išeiti į lauką, tačiau ir bažnyčios viduje tam pakako vietos. Bet vėliau šventei lietus nebetrukdė – mojuodami lauko gėlių puokštėmis link scenos linksmoje eisenoje patraukė saviveiklininkai – muzikantai, dainininkai ir šokėjos, sekdami paskui plevėsuojančias bažnyčios ir seniūnijos vėliavas.
Koncertą stebėjo tikrai didelis būrys žiūrovų, mat mažai kas po pamaldų išskubėjo namo, naudojosi proga pailsėti po sunkių darbų, pasikalbėti, pasiklausyti dainų, pasimaloninti atlaidiniais saldainiais ir kitais gardėsiais. Užkepino saulė, bet ji nesutrukdė sušokti polkutę, nes taip uždegančiai grojo stakliškiečių kapela, taip linksmai dainavo ir grojo kaimynai nemaitoniškiai.
Daugybės sveikinimų ir nuoširdžių linkėjimų sulaukė parapijos klebonas Aurimas Tarasevičius bei užuguostiečiai, kuriuos šventės proga pasveikino mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, mero patarėjas Raimundas Markūnas, Stakliškių ir Nemaitonių seniūnijų atstovai, J. Palionio labdaros ir paramos fondas, bendruomenės, kultūros darbuotojai, Tarybos narys Vytautas Kamblevičius bei krepšinio legenda Sergejus Jovaiša.
Jų padėkos už gražiai paminėtą jubiliejų buvo skirtos ir šventės organizatoriams – seniūnijos administracijai ir bendruomenei „Radasta”, kuriems sunkų darbą labai palengvino dosnūs rėmėjai, pagalbininkai ir talkininkai, pynę vainikus ir puošę bažnyčią, tvarkę aplinką, įrengę sceną ir kitais patarnavimais prisidėję, kad šiųmečiai Petrinių atlaidai ilgai išliktų žmonių atmintyje.
Tai mano gimtinė, mano mokykla, mano bažnyčia. Tik tais laikais turėjome saugotis ,,stukačių,,. Bet Petrinėms ruošdavomės jau nuo pavasario.Mano a.a. sesuo Marytė buvo siuvėja, tai užsakymų – vos suspėdavo papuošti ir vyresnes, ir jaunesnes. Vaikystėje su mama 2,5 km. eidavom basos ir apsiaudavom tik prie mokyklos. Per procesiją barstėm gėles kunigui po kojomis, vėliau, kai paaugom, nešdavom tokį didelį ražančių. O mano a.a.brolis Jonas apie 1956 – 57m. remontavo bažnyčios bokštus (yra išlikusi nuotrauka). Puikūs prisiminimai. Ir dabar, pagal galimybes, visada važiuoju į atlaidus. Susitinki su kaimynais, bendramoksliais, giminėmis. Tegu tik nenunyksta parapija taip kaip nunyko mokykla, nors, iš nuotraukų matosi, kad, bent pradinis skyrius galėtų būti, gal tuomet ir šimtametis mokyklos pastatas taip greit neirtų
Alų midų gėriau, bet tuo pačiu metu ir stebėjausi. Tokia gausa žmonių kurie buvo pasipuošę gera nuotaika pakylėjimu. Dėkoju, korespondentei kad taip gražiai aprašė, tiek gauk akimirkų užfiksavo nuotraukose. Neblėstančių, gražių idėju kaimo bendruomenei ,,RADASTA”. Sėkmės Jums visiems brangieji.